Juozo Baltušio knygos „Vietoj dienoraščio“ pirmo tomo sutiktuvės

DSCF7330

Dar gerokai prieš knygos pristatymo renginį kupiškėnai teiravosi, ar bus galimybė įsigyti J. Baltušio dienoraščių knygą, todėl balandžio 26 d. į kultūros centro didžiąją salę gausiai susirinkę žmonės kantriai laukė eilutėje, norėdami nusipirkti neploną, virš tūkstančio puslapių, leidinį.
Pirmiausia pademonstruotas dokumentinio filmo fragmentas, ne vienam atgaivinęs prisiminimus apie rašytoją, leidęs vėl išgirsti jo savitą „baltušišką" balsą.
Renginį moderavęs literatūros kritikas Saulius Vasiliauskas, prieš pradėdamas pokalbį, sakė, kad J. Baltušis jau gerokai anksčiau negu 1970 m., rašė dienoraštį, tik fragmentiškai. Anot literatūrologo, dienoraštis gali būti įdomus tiek vyresnei, tiek jaunesnei kartai: vyresniuosius gali kviesti diskusijoms, o jaunesnieji turi unikalią galimybę susipažinti su praėjusia epocha. Dienoraštis įdomus ir dėl jame atsiskleidžiančios asmenybės paradoksų.
Iš tolimosios Australijos atvykusi rašytojo dukra Rita Baltušytė dėkojo gausiai susirinkusiems kupiškėnams ir patikino, kad jai malonu viešėti Kupiškyje, kaip ir prieš šešerius metus, kai pristatinėjo knygą apie dukrą Akvilę. Pasak garbios viešnios, Baltušiui atvykti į Kupiškį būdavo tikra atgaiva, padėdavusi atsigauti nuo rūpesčių, pareigų naštos, pabūti kartu su „Kupiškėnų vestuvėmis". Sakė, kad tėvo dienoraščiai buvo kurį laiką globojami jos sesers Violetos, o vėliau buvo atiduoti į Lietuvos literatūros ir meno archyvą
Antanas Šimkus, žurnalo „Metai" vyr. redaktorius, atskleidė Dienoraščio atsiradimo istoriją: prireikus „Metams" įdomių medžiagų ir patartas Rimanto Kmitos, ėmė domėtis archyvais. Po publikacijų „Metų" žurnale atsirado ir knygos išleidimo poreikis, o ir atsiliepimai buvo pakankamai palankūs. Baltušio dienoraščiuose – ištisa epocha, čia skleidžiasi žmogaus ir kūrėjo drama.
Ilgametis politikas Česlovas Juršėnas, R. Baltušytės žurnalistikos studijų bendramokslis, tikino, kad politika rūpėjo ir J. Baltušiui, todėl kliūdavo jam ir nuo visokių valdžių, o ir agresijos paskutiniais gyvenimo metais patyrė su kaupu, kai šio kūrėjo knygos buvo plėšomos, deginamos. Rašytojas buvo doras, jautrus žmogus, o matydamas tuometinę brutalią tikrovę, fiksavo tai ir dienoraščiuose. Č. Juršėnas pacitavo keletą J. Baltušio dienoraščio ir laiškų ištraukų. Įdomūs ilgamečio Kultūros skyriaus vedėjo Algimanto Jasaičio prisiminimai, nukėlę į tuos laikus, kai J. Baltušis viešėdavo Kupiškyje: 1969 m., pristatant knygą „Tėvų ir brolių takais", 1971 m., atidarant Adomo Petrausko muziejų, 1975 m., kai „Kupiškėnų vestuvių" kolektyvas išrinko rašytoją garbės piliečiu. A. Jasaitis priminė, kaip smagiai scenoje rašytojas kartu su spektaklio dalyviais uždainuodavo „Strazdelį"... Dažnai rašytojas svečiuodavosi pas Povilą Zuloną, su juo ir susirašinėjo. Kas yra Baltušis Kupiškiui? Šį klausimą iškėlęs A. Jasaitis pats ir atsakė: pats žymiausias, pats saviausias iš savų žmonių, labiausiai garsinęs Kupiškį. Rašytojo kūrinių prototipai – Kupiškio žemės žmonės. Knygoje ir skaitytojų atmintyje – poetizuotas šienapjūtės Lėvens lankose vaizdelis: ar begali būti gražiau?
Rašytojas mylėjo žmones, mėgo juos išklausyti, o žmonės irgi jį mylėjo, gerbia ir dabar. A. Jasaitis priminė, kad J. Baltušis kelis metus buvo renkamas populiariausiu žmogumi (rinko žurnalas „Jaunimo gretos"), tai liudija ir neseniai Kupiškio viešosios bibliotekos vykdyto projekto šimtmečio kupiškėnų rinkimai internetu, kai Baltušiui kupiškėnai skyrė antrą vietą po olimpinio čempiono Virgilijaus Aleknos. Kad gerbiamas rašytojo atminimas, liudijo ir Edvardas Kareiva, tuometis kolūkio pirmininkas: Puponių kaime yra J. Baltušio gatvelė, bendruomenės pastatytas atminimo akmuo, kapeliuose palaidotas Juzos prototipas – Juozas Bukėnas. E. Kareiva padėkojo Ritai Baltušytei, įteikdamas gėlių puokštę gimtadienio proga ir pagrojo bandonija. Surengta nuotraukų paroda J. Baltušio 110 gimimo metinių proga.
Šis renginys buvo svarbiausias Nacionalinės bibliotekų savaitės akcentas Kupiškyje.


Janina Širvinskienė
Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėja

Renginio foto R. Vilčinskienės