Kviečiame aplankyti

I. Leščinskaitė gimė 1970 m. Alytuje. Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje

Dailininkė abstrakcionistė Irma Leščinskaitė 1998 m. Vilniaus dailės akademijoje(VDA) įgijo tapybos studijų magistrės laipsnį. 2007 m. baigė VDA Meno aspirantūros studijas, jai suteiktas dailės krypties meno licenciato laipsnis. Kūrėja tęsia mokslus VDA Socialinės edukologijos doktorantūroje, dėsto vizualiuosius menus šios akademijos Klaipėdos fakulteto studentams.

Irma Leščinskaitė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Autorė yra surengusi 31 personalinę parodą, dalyvavo 104 bendrose tapybos darbų parodose, meniniuose projektuose: Lietuvoje, Austrijoje, JAV, Italijoje, Rusijoje, Islandijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Latvijoje. Menininkei buvo skirtos George`o Soroso, Kunstlerhaus Lukas, LR Kultūros tarybos, Klaipėdos m. savivaldybės meno stipendijos.

„Esu spalvininkė, abstrakčioji tapyba – pagrindinis mano minčių ir emocijų raiškos būdas“, – prisipažįsta  autorė.

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius nagrinėdamas  Irmos kūrybą teigia, kad „menininkė ieško išskirtinio dėmesio paveikslui, nors vis dar paveikslą traktuoja kaip spalvinę plokštumą, papildytą koncepciniu naratyvu ir tapybine plastika. Spalvą sieja su barokine estetika, faktūras su bažnyčių freskų liekanomis, marmuro imitacijomis, architektūros ir gamtos detalėmis. Ankstesniais etapais atrodė, kad kiekvienu tapybos seansu ji tarsi siekia perrašyti, užkloti naujais faktais asmeninę istoriją, atveriant ir gesinant realybės properšas. Autorės tapybą bene geriausiai charakterizuotų dvi jos kūriniuose užkoduotos asociacijos: dailė-estetika, dailės aplinka-komunikacija. Neapsigaukime, spalva gimsta galvoje. Geštaltinė rega, garsai, virtualios simuliacijos, integruotos į tradicinės tapybos kontekstą, menininkei padeda kurti kitokį kultūros ir socialinės aplinkos suvokimą. Per ilgą tapymo, kompozicijos formavimo laiką svarbiausiu kriterijumi tampa kokybės, t. y. estetinės harmonijos, kompozicijos skaičiavimo, kategorija. Darbuose nebelieka pirminio intuityvaus ir emocinio jausmo, jie transformuojasi, kol išsikristalizuoja į formos, spalvos kompozicinius junginius, informacinius vienetus sudarančias struktūras. Gretinant kontrastus, autorės teigimu, gali atsiverti tikrumo prošvaistės, kuriose šmėžuoja blausūs, išnykusių, bet žmogaus atmintyje vis dar gyvų tikrovės vaizdinių šešėliai.“

Antašavos padalinio bibliotekininkė Virginija Vanagienė