ŠLEIVYTĖ VERONIKA [1906 12 06 / (pagal naująjį kalendorių 12 19) Antašavoje (Kupiškio r.) – 1998 04 21 Kaune, palaidota Antašavos kapinėse], dailininkė, fotografė.

Kupiškio krašte gyveno 1906–1923 m. ir vėliau dažnai lankydavosi gimtinėje.

Veronika gimė Antašavoje, bet kai mergaitei buvo ketveri, tėvas Jonas Šleivys trobą perkėlė į Viktariškių kaimą. 1923 m. baigė Kupiškio progimnaziją, 1924–1934 m. mokėsi Kauno meno mokykloje ir įgijo dailininkės-grafikės ir mokytojos specialybę. 1934–1938 m. dirbo katalikiškos „Vaikelio Jėzaus draugijos“ mokyklos mokytoja, 1940–1946 m. Kauno amatų mokyklos direktorė. Nuo 1946 m. atsidėjo tik kūrybai, nuo 1937 m. dalyvavo parodose Eksponuotos trys dešimtys personalinių parodų, iš jų 6 Kupiškyje (1961, 1967, 1982, 1984, 2001, 2006). Sukūrė apie 50 grafinių kompozicijų, pastele nutapė apie 2000 peizažų ir natiurmortų. Grafikos darbuose vyrauja kaimo tematika: „Kaimo malūnas“ (1934), „Bulves skutant“ (1937), „Laiškas dukrelei“ (1939), „Sunki našta“ (1942) ir kt. Nuo 1943 m. pastelėmis piešė natiurmortus, peizažus. Pagrindinis natiurmortų motyvas – gėlės, dailininkė buvo vadinama Gėlių karaliene: „Lauko gėlės“ (1948), „Jurginai“ (1958), „Baltos lelijos“ (1979) ir kt. Labai svarbi V. Šleivytės kūrybos dalis – fotografijos. Ji fotografavo savo šeimą, draugus, keliones, dailės parodas, susibūrimus, Kauną, yra išlikusių asmeninio turinio nuotraukų. Fotografijas žymėjo spaudu „Foto Vėros Šleivytės“, komentavo vaizdo turinį. Kūrė ir meninę fotografiją, dalyvavo parodose. Išliko šimtai negatyvų, kurie saugomi Kupiškio etnografijos muziejuje. Išleistos knygos „Veronikos Šleivytės gyvenimo bruožai“ (2007), „Foto Vėros Šleivytės“ (2020).

Viktariškių kaime (Kupiškio sen.), gimtojoje dailininkės sodyboje, 1985 09 14 atidaryta Veronikos Šleivytės paveikslų galerija (Kupiškio etnografijos muziejaus padalinys). Tuomečio Antašavos kolūkio pirmininko Albino Vaižmužio iniciatyva į sodybą atkelti du gyvenami namai ir kelios klėtys, kuriuose buvo eksponuojama apie 270 Kupiškiui V. Šleivytės dovanotų grafikos ir pastelinės tapybos darbų. Pastaraisiais metais galerija pertvarkyta, joje eksponuojami restauruoti pastelės ir grafikos darbai, daugiau fotografijų, asmeninių daiktų. Dailininkė dažnai lankydavosi Kupiškyje ir galerijoje, visada jaunatviška, pilna energijos.

Nuo 2000 m. Kupiškio etnografijos muziejus, siekdamas populiarinti menininkės kūrybą, rengia Veronikos Šleivytės vardo moksleivių natiurmorto konkursus-parodas. Geriausių darbų autoriai apdovanojami Veronikos Šleivytės vardo piniginėmis premijomis.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Veronikos Šleivytės paveikslų galerijos katalogas. Viktariškiai, 1985, [32] p.
2. Rastenytė, Vanda. Viktariškėse, Veronikos Šleivytės gimtinėje: [apie 1985 m. rugsėjo 14 d. vyksiantį Veronikos Šleivytės paveikslų galerijos atidarymą] // Komunizmo keliu. 1985, rugs. 12, p. 4.
3. Vaičeliūnienė, Eleonora. „Prašom į Veronikos darželį…“: [apie Veronikos Šleivytės paveikslų galerijos Viktariškiuose atidarymo iškilmes] // Komunizmo keliu. 1985, spal. 7, p. 3.
4. Vaičeliūnienė, Eleonora. Veronikos Šleivytės premija: [dailininkės piniginio palikimo panaudojimo komisija siūlė kas du metai skelbti Veronikos Šleivytės vardo moksleivių natiurmortų konkursą] // Kupiškėnų mintys. 2000, bal. 13, p. 1.
5. Aleknienė, Banguolė. Veronikos Šleivytės premijos laureatė: [V. Šleivytės natiurmorto parodos-konkurso pagrindinė premija atiteko kupiškietei Lenai Šakarnytei] // Kupiškėnų mintys. 2000, gruod. 9, p. 2.
6. Savo kraštui paliko nevystančių gėlių: [apie dailininkės Veronikos Šleivytės paveikslų galeriją Viktariškių kaime] // Panevėžio rytas. 2010, lapkr. 27, p. 8–9.