PUNDZEVIČIUS-PETLIUKAS PETRAS [1880 07 01 / (pagal naująjį kalendorių 07 13) Kreipšiuose (Kupiškio r.) – 1955 07 18 Kaune, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse], kariškis, dramaturgas, generolo Stasio Pundzevičiaus brolis.

1880–1892 m., 1918–1919 m. gyveno Kupiškio krašte.

Vaikystėje mokėsi namuose, prižiūrimas mokytojo Janulionio. 1900 m. baigė Liepojos gimnaziją, 1901–1914 m. (su pertraukomis) studijavo Rygos politechnikos institute, gyveno ir dirbo Rygoje. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno tėviškėje. Turėdamas pulkininko-leitenanto laipsnį tarnavo Lietuvos kariuomenėje, paskirtas karininku į Kupiškio komendantūrą. Nuo 1920 m. perkeltas į Kauną, tarnavo Karo inžinerijos Tiekimo skyriuje, užėmė įvairias pareigas (Statybos skyriaus viršininko, Artilerijos dirbtuvių direktoriaus, Tyrimų laboratorijos viršininko ir kt.). 1939 m. paties prašymu išleistas į atsargą. Sovietinės okupacijos metais represijų išvengė. Gyvendamas Rygoje dalyvavo lietuvių studentų draugijų veikloje, pats režisavo ir vaidino. Matydamas, kad trūksta lietuviškų pjesių, Petliuko slapyvardžių parašė komedijas „Neatmezgamas mazgas“ (1901), „Nepasisekė Marytei“ (1903) ir „Velnias – ne boba“ (1908), kurios tuo metu daug kartų statytos Lietuvoje ir užsienio lietuvių bendruomenėse. Pjesės ir šiomis dienomis vaidinamos Lietuvos mėgėjų teatruose, „Velnias – ne boba“ yra ir Skapiškio teatro „Stebulė“ repertuare. 1907 m. P. Pundzevičius kartu su Aleksandru Kačanausku ir Jurgiu Linartu Rygoje įdainavo pirmąsias lietuviškas gramofono (šelako) plokšteles.

Petro ir Stasio Pundzevičių gimtosios sodybos vieta (Laibiškio vs., Skapiškio sen.), kurioje gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų liekanos, 1993 01 11 įtraukta į Kultūros vertybių registrą: unikalus kodas – 4777, statusas – registrinis, reikšmingumo lygmuo – vietinis.

1995 07 15, minint dramaturgo, kariškio Petro Pundzevičiaus-Petliuko 115-ąsias gimimo metines, Laibiškyje, prie Pundzevičių sodyboje augančio didžiulio ąžuolo, kuriam apie 400 metų, pritvirtinta memorialinė lenta (aut. Leonas Perekšlis ir Jonas Šmigelskas) su įrašu: „Petro Pundzevičiaus (1880–1955) žymaus lietuvių kultūros veikėjo ir Stasio Pundzevičiaus (1893–1980) Lietuvos kariuomenės divizijos generolo šviesiam atminimui. 1995 m.“

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Generolo Stasio ir rašytojo Petro Pundzevičių gimtosios sodybos vieta [interaktyvus]. Vilnius, 1993 [žiūrėta 2022 05 04]. Prieiga per internetą: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search.
2. Kazlaitė, Stasė. Po didžiuoju ąžuolu: [apie Petro Pundzevičiaus jubiliejaus paminėjimą Skapiškyje ir atminimo lentos atidengimą Laibiškyje] // Kupiškėnų mintys. 1995, liep. 22, p. 7.