Kanados rašytojos Terės Lyn Džonson knygą „Šunų kinkiniais” skaitytojų klubas „Knygius” buvo įtraukęs į žiemos šventiniam laisvalaikiui skirtų knygų sąrašą.

Klubo narių susitikime knygą „Šunų kinkiniais” labai gražiai įvertino „Knygiaus” narė Nijolė. Suveikė: reikia perskaityti.
„Šunų kinkiniais”  skiriama paaugliams, bet tinka ir suaugusiesiems. Raidės didžiulės, vos spėji versti puslapius. Tačiau ne tik dėl raidžių dydžio knygą greitai perskaitai – ji labai įtraukia. Net žemėlapyje ėmiau ieškoti Su Sent Mari miesto, iš kur buvo duotas Kanados varžybų „Pristatyta šunų kinkinio” startas. Per Bačavanos įlanką į Gargantiua uostą, palei šiaurinę Aukštutinio ežero pakrantę – į Pukaskvos kontrolinį punktą, o iš ten – į finišą, į Baltosios Upės miestelį buvo gabenami laiškai. Kaip ir kažkada, daugiau kaip prieš 100 metų.
Trys dienos, trys naktys,  beveik 350 kilometrų, daugiau nei 200 mylių ledo ir sniego keliu. Šakos, išvartos, pūga, kaskados, properšų ir skardžių rizika… Kiekvienas šiose lenktynėse dalyvaujantis paauglys turi savo tikslų, savo labai svarbų siekį laimėti.
Ar vertėjo padėti Harperei? Kodėl laimi Gajus? Kodėl apskritai pusaklė Makena dalyvauja šiose lenktynėse?
Makenai atitenka humaniškumo prizai. Be to, ji vienintelė neprarado nė vieno šuns. Neįtikėtinai smagu. Bet svarbiausia, lenktynės jai suteikia drąsos pasakyti tėvams, kad jai, kaip ir jos aklai sesei Emai pasireiškė Štargardto akių liga, kad ji vis prasčiau mato… O pati sau paauglė Makena įrodė, kad yra tokia pat kaip ir visi, tik gyventi reikės kitaip.
Taigi, belieka gauti T. Lyn Džonson knygą „Ledo šunys”.

Rita B.