Alvydo Šlepiko apsakymų knyga „Namas anapus upės” dalyvavo „Metų knygos rinkimuose 2024“. Kada man pradėjo patikti smulkioji proza?

Gal nuo Jurgos Vilpišauskaitės miniatiūrų? Gal sužinojus, kad Nobelio literatūros premiją laimėjo kanadietė apsakymo žanro meistrė: pasitikslinau google – 2015 m. 82 metų rašytoja Alice Munro. Nieko jos neskaičiau, bet įstrigo informacija, už ką jai suteikta Nobelio premija. Gal jau jos kas nors išversta?

O paskui – Akvilė Kavaliauskaitė.  Jos novelių rinkinys  „Kūnai“ – „Metų knygos rinkimų 2020“ suaugusiųjų literatūros kategorijoje buvo geriausia. Ir tikrai labai patiko.

A. Šlepikas ir nustebino, ir nudžiugino mistika. Nedaug jos lietuvių literatūroje. Gi „Name anapus upės“ viskas perteikta taip, jog vis prisimeni skaitytą ir imi abejoti, ar tai mistika. Gal įvykiai artimi lietuviškam prietaringumui, išsiugdytai vilčiai, beveik neabejotinai sėkmės galimybei? Panašu, kad išsigelbėjimas yra galimas.

Kaip sakoma, knyga – vienu ypu.

Rita Br.