Yra tokia knyga „Skaitau Baltušį…“ Tai va, aš dabar… skaitau Kleivą. Reikėjo pradėti nuo pirmos šio autoriaus knygos „Kaip veikia Japonija", bet man pirmiau į rankas pakliuvo „Ką veikia Japonija".        

Kada nors kas nors

Nors Andriaus Kleivos knygos priskiriamos neliteratūrinėms, tačiau jose apstu literatūrai būdingos išraiškos: sakinio žaismingumo, subtilaus baltušiško humoro, teksto estetikos. Sakytum, A. Kleiva jau būtų nugyvenęs nemenką literatūros klasiko patirties dalį – tokie jo tikslūs gyvenimo pastebėjimai, sugretinimai, kartu žinios ir pajautimai.
Tikiu, kad kada nors kas nors imsis knygos „Skaitau Kleivą…”

Vėl nauja, vėl stebina

Mėgstu skaityti apie Japoniją. Mykolas Liubeckis, Vsevolodas Avčinikovas, Romualdas Lankauskas Romualdas Neimatas, Aurelijus Zykas. Arba literatūros klasikai Ihara Saikakus, Kobo Abe, žinoma, Haruki Murakami... Ar net labai savu tapęs Kataro Hisada, apkeliavęs Lietuvą: net Kupiškį ir mano gimtuosius Kuršėnus, nors kartkartėmis jis nelabai teisingai taria pastarąjį pavadinimą (šypsaus).
Ir štai A. Kleiva: vėl stebina, vėl nauja, neskaityta, negirdėta…

Kuri arbatos tradicija senesnė?

Arbatos gėrimo japonų tradicijos neblogai žinomos ir Lietuvoje. Visgi A. Kleivos aprašytas arbatos auginimo tradicijas puoselėjantis ūkis, ko gero, neturi lietuviško ūkininkavimo analogų. Nėra tokių senų ūkių, tokios fantastiškai subtilios augalo priežiūros, kai net šešėlio ilgis svarbus arbatmedžių plotui.
Net imi spėlioti, kuri Japonijos senųjų tradicijų senesnė – arbatos auginimo ar gėrimo?

Nebeatsimenu, kada skaičiau garsiai    

    „Tu tik paklausyk!“ – paraginau ir balsu skaičiau apie ilgus japoniškus kelius nuomojantis būstą, apie gamtos ypatumus, įpratinusius verčiau griauti nei remontuoti ar renovuoti, apie sveikatos sistemą, jos reikalingus-nereikalingus medicininius tyrimus, vis dėlto, labiausiai garantuojančius japonų ilgaamžiškumą, nes labai laiku pastebimi sveikatos nukrypimai; apie tai, kad čia tikinčiųjų – 183 mln., nors gyventojų – 125 mln.

Vienu valgiu neapibūdinsi     

   UNESCO ne iškart pavyko išskirti Japonijos nacionalinį patiekalą. Ar gali taip būti? Gi vienu kuriuo nors valgiu salų šalies neapibūdinsi. Japoniško maisto išmintis – kaiseki – patiekalų rinkinys, patiekiamas vienu ypu. Joks aukščiausio rango asmuo nebus išleistas iš Japonijos, nepavaišintas restorane, kuriančiame nepriekaištingą kaiseki. Maisto ir maitinimosi ypatumų įvairovė čia neįtikėtinai didelė. Net kažin ar kuri kita šalis turi tiek daug posakių, paremtų pilvu ar skrandžiu.

Jau šiek tiek aptriušusios

Kada japonė vilki juodą kostiumėlį ir puošiasi perlų vėriniu? Kodėl Japonijoje vilkint juodą kostiumą vyrui geriau neryšėti ir juodo kaklaraiščio?
Kas moko stebėti, mylėti, didžiuotis? Kodėl A. Kleivai už patį Fudžio kalną gražiau kopiantieji į jį?
Puslapis po puslapio – daugybė atsakymų, pažinties ir įdomybių. Ne veltui tik 2023 m. išleistos A. Kleivos knygos jau šiek tiek aptriušusios.

Rita B.