Kupiškio miesto senosios civilinės kapinės

Kazimieras Alekna

1859 - 1936

Kazimieras Alekna

Kaimo šviesuolis, poetas, pirmųjų slaptų lietuviškų vakarų Kupiškio krašte organizatorius Kazimieras Alekna gimė 1859 03 04 Plundakų kaime. Baigė Kupiškio liaudies mokyklos 3 klases bei K. Kozmiano slaptą mokyklą. Skaitė ir rašė lietuviškai bei rusiškai, kūrė eiles. Eilėraštis „Pavosaris“ išspausdintas A. Baranausko sudarytame tarmiškų tekstų rinkinyje „Litauische Mundarten“ (Leipzig, 1920). Išlikusi 300 eilučių oracija „Auksinis šliūbas“, parašyta Kazimiero ir Anelės Aleknų auksinių vestuvių proga (1934). Kazimieras Alekna buvo doras ir teisingas žmogus, keletą metų renkamas Plundakų kaimo garbės teisėju, palaikė ryšius su knygnešiais. Pats turėjo nemažai knygų, žurnalų, rinkdavo senus daiktus, kryžius, rūpintojėlius. Buvo Kupiškio bažnyčios komiteto narys, 20 metų rūpinosi naujosios bažnyčios statybos medžio darbais. 1898 m. sodyboje Plundakų kaime buvo suvaidinta Keturakio „Amerika pirtyje“ ir Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kasti“. Tai pirmasis žinomas slaptas lietuviškas vakaras Kupiškio krašte. Jį organizavo Kazimieras Alekna ir tuometiniai Kupiškio kunigai Felicijonas Lialis bei Julijonas Kasperavičius. Režisierius ir Faibčiko vaidmens atlikėjas buvo pats K. Alekna, vaidindavo ir jo vaikai, Plundakų bei aplinkinių kaimų žmonės. Su žmona Anele Černiūte išaugino 6 sūnus ir 3 dukras. Kazimieras Alekna mirė 1936 m., palaidotas Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse. Plundakų kaime išliko senoji Aleknų sodyba, kurioje 1998 10 29, minint pirmojo slapto lietuviško vakaro 100-metį, ant gyvenamojo namo sienos atidengta paminklinė lenta (aut. J. Šmigelskas ir R. Vizbaras).

Kazimiero Aleknos kapas

Kazys Burokas

1866 - 1934

Kazys Burokas

Knygnešys Kazys Burokas gimė 1866 m. (informaciniuose šaltiniuose ir ant paminklo nurodoma gimimo data nesutampa) Drulėnų kaime (Kupiškio r.). Mažas būdamas neteko motinos ir augo pas tetą Pajuodžiuose (Anykščių r.). Nuo 5 metų piemenavo, nuo 13 metų tarnavo pusberniu, nuo 15 metų mokėsi kalvystės amato Kupiškyje. Sugrįžęs gyventi į Kupiškį, Skapiškio gatvėje nusipirko grytelę, pasistatė kalvę ir pradėjo verstis kalvystės amatu. Apie 1885 m. susipažino su knygnešiais (Kazokaite-Brukniene, Justinu ir Jokūbu Kuliais) ir leisdavo jiems savo namuose slėpti lietuviškus spaudinius, o 1895 m. ir pats tapo knygnešiu. Platino knygnešio iš Žemaitijos Juozo Matuzo į namus atvežtą spaudą, o netrukus ir pats ėmė važinėti pas jį į Sandrausiškės dvarą prie Šiluvos ir iš ten vežti knygas. Vėliau Kazys Burokas pats vykdavo į Tilžę ir vežė lietuvišką spaudą jau dideliais kiekiais (už 1000–1500 rb.). Per metus iš Tilžės atveždavo po 2–3 vežimus. Atsivežtą literatūrą (maldaknyges, elementorius, kalendorius, laikraščius) išplatindavo Kupiškio ir aplinkinių miestelių škaplierininkai M. Songailienė, Majauskienė, Žalnieriūnienė, Petrulis ir kiti). Traukiniu knygų pasiųsdavo ir Peterburgo lietuviams. Spaudą slėpdavo Račiupėnuose – pas Povilą Krapavicką, Krasnavoje – pas Jokūbą Balį, Kupiškio kapinių koplyčioje ir kitur. Slėptuvės vietą dažnai keisdavo. Kratos pas K. Buroką būdavo dažnai, bet jokių įkalčių žandarai nerasdavo, neįkliuvo ir su per sieną vežamomis knygomis. Turėjo konspiratoriaus talentą, sėkmingai gabeno knygas kupiškėnams iki pat lietuviškos spaudos atgavimo (1904). Jis Kupiškio socialdemokratams buvo padaręs hektografą atsišaukimams spausdinti. Apie 1905 m. išsikėlė iš Kupiškio ir iki mirties gyveno Pyragiuose. Mirė 1934 04 04 Kupiškyje, palaidotas Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse. Ant jo kapo pastatytas akmeninis kryžius. 1997 m. knygnešio Kazio Buroko kapas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, 2000 m. paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. pripažinta valstybės saugoma vertybe.

Kazio Buroko kapas

Jurgis Bukėnas

1890 - 1977

Jurgis Bukėnas

Vienas aktyviausių Kupiškio krašto prieškario kultūros ir visuomenės veikėjų, kooperatininkas, savivaldybininkas Jurgis Bukėnas gimė 1890 08 04 Bukonių kaime (Kupiškio r.). Daug metų užėmė atsakingas pareigas Kupiškio valsčiuje: 1915 m. išrinktas viršaičiu, bet vokiečių valdžios nepatvirtintas, 1918–1920 m. Kupiškio valsčiaus komiteto pirmininkas, švietimo komisaras, viršaitis, 1931–1933 m., 1939–1944 m. – Kupiškio valsčiaus viršaitis. 1921–1924 m. – Panevėžio apskrities valdybos pirmininkas, iki 1944 m. tarybos narys. Įvairių organizacijų steigėjas ir narys: 1909 m. įsteigė slaptą Kupiškio „Jaunimo ratelį“, 1915 m. – „Aukštaičių pažangaus jaunimo organizaciją“ (APJO), 1932 m. – Pažangiųjų kupiškėnų sąjungą. Su A. Vireliūnu, P. Šinkūnu leido pirmuosius slaptus rankraštinius laikraštėlius „Gojelis“ (1912), Jaunimėlis“ (1912–1913), „Liuosas Laisvės kelias“ (1915–1918). 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis, 1920 m. rinkimų į Steigiamąjį seimą įgaliotasis narys, 1922–1924 m. Panevėžio meno ir kultūros „Aido“ draugijos narys, 1925–1944 m. Kupiškio smulkaus kredito banko valdybos pirmininkas, paskolų skyriaus vedėjas, 1922–1940 m. Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ narys, atstovas į Lietuvos kooperacijos kongresus ir suvažiavimus. Pirmųjų kaimo jaunimo vaidinimų 1907–1918 m. organizatorius ir dalyvis, geras dainininkas, mokėjo arti 400 lietuvių liaudies dainų. Kai kurių dainų įrašai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyve, rankraštinis palikimas – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Mirė 1977 10 07, palaidotas Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse.

Jurgio Bukėno kapas

Vincas Eidukas

1885 - 1936

Vincas Eidukas

Mokytojas, visuomenininkas Vincas Eidukas gimė 1885 02 14 Gudiškiuose, Jevaravo valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Kilęs iš valstiečių. Mokėsi Igliškėlių pradžios mokykloje, 1902–1905 m. – Veiverių mokytojų seminarijoje ir įgijo kaimo mokytojo teises. 1906–1911 m. mokytojavo Radviliškyje, Obeliuose, 1911–1914 m. ir 1918–1919 m. – Punkiškių (Kupiškio r.) liaudies mokyklos mokytojas. 1914–1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Nuo 1919 m. Kupiškio vidurinės mokyklos (progimnazijos) mokytojas, o nuo 1924 m. – direktorius. 1927 m. pripažintas vidurinės mokyklos mokytojo cenzas. Dėstė gamtos mokslus, geometriją. Buvo aktyvus visuomenininkas, vietos savivaldybės ir Panevėžio apskrities tarybos narys, dalyvavo tautinių organizacijų veikloje: organizavo šaulių būrį Kupiškyje, pastatė paminklą žuvusiems kariams atminti ir sutvarkė tų karių kapus. Įkūrė lietuvių tautininkų mokytojų skyrių Kupiškyje, dirbo Lietuvai pagrąžinti draugijoje. Daug laiko ir jėgų paskyrė Kupiškio miestelio aplinkos tvarkymui. Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuva“, „Švietimo darbas“. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu (4 laipsnio). V. Eidukas buvo viena ryškiausių ir įtakingiausių asmenybių tarpukario Kupiškyje, priklausė miestelio šviesuolių ratui. Jo netikėta ir ankstyva mirtis (sulaukus vos 51-erių, 1936 04 03) kupiškėnams buvo didelė netektis. Palaidotas Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse. Paminkle (aut. Bernardas Bučas) įrašas: „30 metų mokiau ir auklėjau jaunuomenę ir visa, ką turėjau kilniausio ir geriausio, jai atidaviau.“

Vinco Eiduko kapas

Ipolitas Franckevičius

1887 - 1973

Ipolitas Franckevičius

Gydytojas Ipolitas Franckevičius gimė 1887 09 12/24 Salų dvare (Rokiškio r.). 1899–1907 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1907–1913 m. studijavo Maskvos universiteto Medicinos fakultete. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, apdovanotas šv. Stanislovo III laipsnių, šv. Onos II ir III laipsnio ordinais.

1918 m. grįžo į Lietuvą, vertėsi laisva gydytojo praktika ir darbavosi Kupiškyje. 1919 m. kilus šiltinės epidemijai, įsteigė infekcinę ligoninę. 1924–1925 m. Kupiškio gimdymo prieglaudos gydytojas. Keletą metų buvo Kupiškio progimnazijos gydytojas, higienos mokytojas. 1940 m. Kupiškyje įsteigus Vaiko ir moters konsultaciją, dirbo joje vyr. gydytoju, 1944 m. rugsėjo 1 d. paskirtas Kupiškio apylinkės ligoninės vedėju, sujungus ligoninę ir polikliniką, 1949–1951 m. dirbo Vidaus ligų skyriaus vedėju, vėliau – įvairių sričių gydytoju: otolaringologu, akušeriu-ginekologu, chirurgu, terapeutu, oftalmologu. 1968 m. išėjo į pensiją. Gydytojas, net 55 metus atidavęs kupiškėnų sveikatos apsaugai, yra viena ryškiausių XX a. Kupiškio krašto asmenybių. 1925 m. įkūrė Draugijos kovai su džiova Kupiškio skyrių, vienas Lietuvai pagražinti draugijos Kupiškyje steigėjų, buvo didelis miesto patriotas. 1958 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio gydytojo vardas. Išleista atsiminimų knyga „Gydytojas Ipolitas Franckevičius“ (2006). Mirė 1973 12 18, palaidotas Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse. Prie namo (P. Matulionio g. 20), kuriame gyveno 1918–1973 m., atidengta atminimo lenta.

Ipolito Franckevičiaus kapas

Glemžaitės seserys

Elvyra 1893 - 1958
Mikalina 1891 - 1985
Stefanija 1885 - 1974

Elvyra Glemžaitė-Dulaitienė

Pedagogė, kraštotyrininkė Elvyra Glemžaitė-Dulaitienė gimė 1893 09 19 Kupiškyje. 1911 m. baigė dviklasę Kupiškio mokyklą ir išvyko į Peterburgą. Mokėsi šv. Kotrynos gimnazijoje, lankė pedagoginius kursus ir įgijo pradžios mokytojos cenzą, 1915–1919 m. mokytojavo Rusijoje. Grįžusi į Lietuvą, dirbo įvairiose mokyklose, kartu su seserimis rinko Kupiškio apylinkių etnografinę medžiagą. 1948 m. pasirodė Mikalinos ir Elvyros darbas „Kupiškio apylinkės kaimiečių rūbai vilkėti XIX a. antroje pusėje“. Elvyra sirgo džiova, todėl jos darbą tęsė seserys Stefanija ir Mikalina, kurios padėjo paruošti knygą „Kupiškėnų senovė“, pasirodžiusią po jos mirties 1958 m. Daug kraštotyrinės ir etnografinės medžiagos perdavė Kupiškio ir kitiems muziejams. Mirė 1958 07 05, palaidota Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse.

Mikalina Glemžaitė

Etnografė, pedagogė Mikalina Glemžaitė gimė 1891 09 02 Kupiškyje. Pradžios mokslą išėjo privačiai namuose, trumpai mokėsi Kupiškio parapijos mokykloje. 1908 m. rugpjūčio mėnesį kartu su seserimi Paulina įstojo į „Saulės“ mokytojų kursus Kaune. Mokytojavo įvairiose vietose. Vėliau dirbo Kaune „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, Dotnuvoje dėstė rankdarbių ir siuvimo kursą. Dirbdama pedagoginį darbą, ji ne tik rinko eksponatus, užrašinėjo tautosaką, bet rengė etnografines ir rankdarbių parodas. Sudarė 43 albumus su audinių pavyzdžiais. Išleido knygas: „Kupiškėnų vestuvininkai“ (1936), „Lietuvių moterų tautiniai drabužiai“ (1939), „Lietuvių tautiniai drabužiai“ (1955) ir kitas. Kraštotyrininkė Mikalina Glemžaitė mirė 1985 03 29, palaidota Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse. Daug seserų Glemžaičių surinktų eksponatų, parengtų darbų yra Kupiškio etnografijos muziejaus fonduose.

Stefanija Glemžaitė

Akušerė, kraštotyrininkė Stefanija Glemžaitė gimė 1885 10 10 Kupiškyje. Gyvendama pas tėvus pramoko siūti ir 1906 m. išvyko į Peterburgą. Įsidarbino namų siuvėja, o vakarais lankė siuvimo kursus. 1909 m. grįžo į Kupiškį, platino kupiškėnų studentų atvežtą nelegalią literatūrą. 1911–1919 m. vėl gyveno Peterburge, globojo čia atvykusias mokytis jaunesnes seseris ir brolius, 1914 m. baigė akušerijos mokyklą. 1919 m. pavasarį grįžo į Kupiškį ir dirbo akušere. 1923 m. baigė papildomus akušerijos kursus Kaune. 1924–1925 m. tėvų namuose savo lėšomis įrengė ir išlaikė butą gimdyvėms (5 lovos). Dirbo akušere Šimonyse, Kaune, 1941–1957 m. – Kupiškio ligoninės gimdymo skyriuje. Visą gyvenimą rinko etnografinius eksponatus, užrašinėjo tautosaką ir liaudies medicinos papročius, užrašė per 200 dainų su melodijomis. Kartu su seserimi Elvyra Dulaitiene parengė darbus: „Kaimo moterų nėštumas, gimdymas ir kūdikių priežiūra prietaruose Kupiškio ir Šimonių apylinkėse“ (1948), „Liaudies medicina prietaruose“, „Senoji liaudies gyvulininkystė ir žemės ūkis“ (1948). Kartu su seserimis Kupiškio ir kitiems Lietuvos muziejams perdavė per 6000 eksponatų. Mirė 1974 08 26, palaidota Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse.

Glemžaičių kapas

Felicija Jakutytė

1914 - 2012

Felicija Jakutytė

Nusipelniusi mokytoja, Kupiškio rajono Garbės pilietė (2001) Felicija Jakutytė gimė 1914 04 08 Kupiškyje Anelės ir Jono Jakučių šeimoje. Tėvas buvo stalius, motina – namų šeimininkė. 1922 m. pradėjo lankyti Kupiškio pradžios mokyklos trečią skyrių, 1927 m. baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, 1931 m. – Panevėžio Mokytojų seminariją, 1957 m. – Vilniaus Pedagoginį institutą. 1932–1946 m. mokytojavo Meilūnų, Palaimos ir Šimonių pradinėse mokyklose. 1946–1979 m. – Kupiškio V. Rekašiaus vidurinės mokyklos (dabar L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 1979–1992 m. dirbo mokytoja įvairiose Kupiškio rajono kaimų mokyklose. Mokiniai ir mokytojai gerbė ir mylėjo Mokytoją. Išleido knygą „Prisiminimai apie Kupiškio kraštą ir jo žmones“ (2002). Mirė 2012 08 05, palaidota Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse.

Felicijos Jakutytės kapas

Konstancija Dovydaitė-Jugulienė

1899 - 1998

Konstancija Dovydaitė-Jugulienė

Etnografinio teatro „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ dalyvė, Kupiškio krašto dainų pateikėja Konstancija Dovydaitė-Jugulienė gimė 1899 09 30 Biriečių kaime (Kupiškio r.). Meilę dainai paveldėjo iš motinos, kuri buvo geriausia kaimo giedotoja. Nuo 1966 m. spektaklio „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ Jaunoji. Kiekvieną kartą raudojo iš širdies, visuose 600 spektaklių. Scenoje pergyveno keletą Jaunikių. Su spektakliu išvažinėjo visą Lietuvą. Paskutinį kartą į sceną išėjo jau būdama 90 metų. Vaidino ir kitame etnografinio teatro spektaklyje „Šienpjovių dainos“, dainavo Vlado Zinkevičiaus vadovaujamame pensininkų chore. Padainavo nemažai kupiškėniškų dainų, žaidimų, kurių įrašai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve, Kupiškio kultūros centre. Apdovanota LTSR meno saviveiklos žymūno ženkleliu. Mirė 1998 07 30, palaidota Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse. Daugelio kupiškėnų atmintyje K. Jugulienė išliko vestuvių Jaunoji – liekna, tiesi, metų naštos nepalenkta.

Konstancijos Dovydaitės-Jugulienės kapas

Jonas Kalvelis

1925 - 1987

Jonas Kalvelis

Miškininkas, fotografas Jonas Kalvelis gimė 1925 03 11 Kikonių kaime (Kupiškio r.). Čia baigė pradžios mokyklą. 1938–1944 m. mokėsi Kupiškio gimnazijoje. 1945 m. dirbo Kupiškio girininkijos girininko padėjėju. Po metų įstojo į Kauno universitetą studijuoti radijo inžinieriaus specialybės. 1948 m. ištrėmus tėvus į Sibirą, jis buvo pašalintas iš universiteto. 1958 m. neakivaizdžiai baigė Kauno žemės ūkio technikumą. Nuo 1984 m. dirbo Miškų ūkio mokslinio tyrimo institute. 1965 m. pirmą kartą dalyvavo fotografijų parodoje „Mūsų gamta“. Nuo 1970 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 1976 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos garbės vardas. Labai mėgo fotografuoti gamtą. Nuotraukų serijos „Miškas“ (1968–1984) ir „Kopos“ (1973–1985) pelnė tarptautinį pripažinimą. Surengė personalines parodas Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Rygoje, Leningrade, Maskvoje, Berlyne. J. Kalvelio kūryba pristatyta Lietuvos ir užsienio enciklopedijose, biografiniuose žodynuose ir kt. leidiniuose. Mirė 1987 05 27, palaidotas Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse.

Jono Kalvelio kapas

Juozas Karazija

1906 - 1987

Juozas Karazija

Vienas žymesnių Kupiškio miesto fotografų Juozas Karazija gimė 1906 01 17 Paberžių kaime (Kupiškio r.). Nuo pat mažų dienų teko piemenauti, vėliau dirbo samdiniu pas ūkininkus. Tris metus mokėsi Puponių pradžios mokykloje. J. Karazija fotografija susidomėjo būdamas 24 metų, tarnaudamas pas Antašavos kleboną. Pirmąją nuotrauką padarė 1931 m. 1936 m. mokėsi fotografijos pas Kupiškio fotografą Milašių. Po kelių mėnesių atsidarė Kupiškio priemiestyje Račiupėnuose savo ateljė. 1941 m. J. Karazija nusipirko paviljoną miesto centre ir liko vienintelis miestelio fotografas. Fotografo nuotraukose liko įamžinti miestelio ir apylinkių žmonių portretai, įvairios šventės, ūkio darbai, laisvalaikis. Mirė Juozas Karazija 1987 01 23, palaidotas Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse.

Juozo Karazijos kapas

Bronius Kėdainis

1919 - 1998

Bronius Kėdainis

Tautodailininkas, kalvis Bronius Kėdainis gimė 1919 11 10 Karaliūniškio kaime (Kupiškio r.). 1926 m. baigė Migonių pradžios mokyklą. Nuo 1949 m. dirbo Šepetos durpių įmonėje kalviu. Šepetoje pasistatė namus, kur gyveno su žmona Onute. Kalė saulutes, kryžius ir kitus dirbinius, daug dirbo kartu su broliu Juozu Kėdainiu (dailininku, skulptoriumi). 1965 m. dalyvavo Pabaltijo respublikų taikomosios dailės parodoje Maskvoje, po to keliolika metų darbų nerodė. Nuo 1981 m. vėl dalyvavo liaudies meno parodose. Nuo 1985 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Mirė 1998 11 28, palaidotas Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse. Ant jo kapo pastatyta Juozo Kėdainio sukurta skulptūra „Liūdesys“.

Broniaus Kėdainio kapas

Aleksandras Kriūka

1911 - 1994

Aleksandras Kriūka

Armonikininkas savamokslis Aleksandras Kriūka gimė 1911 10 13 Sankt Peterburge. 1918 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno pas tėvo brolį Povilą. Ganė pas ūkininkus, mokėsi Kupiškio pradžios mokykloje. Motinos ir tėvo brolių – kaimo armonikininkų, lamzdelininkų ir smuikininkų įkvėptas anksti apsisprendė būti muzikantu. Tarnaudamas pas ūkininkus užsidirbo pirmajai armonikai – Peterburgo trieilei. Greitai išgarsėjo kaip muzikantas ir armonikų žinovas. Nuo 15 metų muzika tapo pagrindine profesija. Grojo krikštynose, vestuvėse, patalkėse, pakermošėse, įkurtuvėse, vakaruškose. Meistriškai griežė koncertina ir Peterburgo armonika, akordeonu. Vokiečių okupacijos metais dirbo Puponių seniūnijoje prie geležinkelio, vėliau Aukštupėnų kolūkyje sargu. Po karo koncertavo solo, su muzikantais Juozu Buroku, Feliksu Gasparoniu, Vladu Kelmu, Alfonsu Mackevičiumi, Jonu Minkevičiumi, Broniu Navarsku, Jurgiu Stankevičiumi ir kt., su mėgėjų orkestru (1958–1966), Kupiškio etnografiniu teatru „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ (1966–1991), Puponių (1974–1989) ir kitais folkloro ansambliais. Surinko vertingą armonikų (apie 20) rinkinį. Buvo geras pasakorius ir dainininkas. Yra koncertavęs per televiziją. A. Kriūkos kūrinių užrašė instrumentologai (kai kurie paskelbti, 1990 įrašyti į plokštelę „Aukštaitija: valsai, polkos, maršai“), Lietuvos radijas, Vilniaus plokštelių įrašų studija. Mirė 1994 01 04, palaidotas Kupiškio mieto senosiose civilinėse kapinėse. Nuo 1999 m. Kupiškyje kas antri metai vyko tarptautinis muzikos festivalis-konkursas „Aleksiuko bandonija“.

Aleksandro Kriūkos kapas

Zita Lukošiūtė-Staškūnienė

1951 - 1992

Zita Lukošiūtė-Staškūnienė

Poetė, žurnalistė, pedagogė Zita Lukošiūtė-Staškūnienė gimė 1951 09 05 Stičkalnyje (Kupiškio r.). Mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje. 1975 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, mokytojavo Molėtų rajone, dirbo Kupiškio centrinėje bibliotekoje, rajono laikraščio „Kupiškėnų mintys“ redakcijoje.1969–1983 metų kūryba spausdinta respublikinėje ir rajoninėje spaudoje. Ji buvo viena pirmųjų konkurso „Lino žiedas“ laureatų. Keliolika dainų Z. Lukošiūtės tekstais yra parašęs kompozitorius A. Kriūka. Mirė 1992 01 16 po autoavarijos, palaidota Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse. Po mirties 1996 m. išleistas eilėraščių rinkinys „Autoportretas su vėjo pamušalu“.

Zitos Lukošiūtės-Staškūnienės kapas

Leonas Perekšlis

1929 - 2014

Leonas Perekšlis

Tautodailininkas, medžio drožėjas Leonas Perekšlis gimė 1929 10 27 Inkūnuose (Biržų r.). 1937–1944 m. lankė Palaimos pradžios mokyklą, 1946–1949 m. mokėsi Kupiškio gimnazijoje. 1949–1952 m. tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Po armijos grįžo į Kupiškį. Dirbo Kupiškio rajono vykdomojo Statybos skyriaus inžinieriumi, Komunalinių įmonių kombinato viršininku. Drožinėti pradėjo anksti, piemenaudamas. Nuo 1984 m. dalyvauja parodose. Išdrožė daugiau kaip penkiasdešimt kryžių, pasklidusių po visą Lietuvą. L. Perekšlis yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (1985), LR Kultūros ministerijos P. Galaunės premijos laureatas (1997). Leonas Perekšlis mirė 2014 07 27, urna palaidota Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse.

Leono Perekšlio kapas

Vladas Sasnauskas

1918 - 1981

Vladas Sasnauskas

Mokytojas, kraštotyrininkas Vladas Sasnauskas gimė 1918 06 29 Čugujeve (Ukraina). 1919 m. šeima grįžo į tėvų namus Aukštupėnuose. Mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje, Biržų, Panevėžio gimnazijose. Nuo 1937 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete, bet jo nebaigė. 1960 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo geografijos ir astronomijos mokytojo specialybę. Nuo 1944 m. Kupiškio vidurinės mokyklos geografijos ir astronomijos mokytojas. Surinko daug labai vertingos kraštotyrinės medžiagos apie Kupiškį ir jo praeitį, rašė mokyklos istoriją. Parengė kraštotyros darbus: „Mirabelio piliakalnis ir Kuosėnų senkapis“ (1959–1977), „Varležeris“ (1964), „Kupiškio VI. Rekašiaus vidurinės mokyklos istorija“ (1965), „Kupiškio miesto istorija“ (1965), „Kupiškio piliakalnis“ (1975), „Kupa“ (1975), „Senovės kupiškėnų vestuvės“ (1976), „Kupiškėnų žodynas. 1007 žodžiai“ (1977), „Kupiškio smulkaus kredito bankas“ (1979), „Kupiškio miesto amatai, prekyba ir kai kurie kiti verslai XX amžiaus pirmoje pusėje“ (1979), „Prof. Povilas Matulionis – žymus kupiškėnas miškininkas“ (1979), „Knygnešys Burokas Kazys“ (1979), „Orai Kupiškyje 1960–1979 metais“ (1980), „Kleofas Kuzminas (Kozmianas) – žymus kupiškėnų švietėjas ir auklėtojas“ (1981) ir kt. Jo paruošti straipsniai spausdinti monografijoje „Kupiškio kraštas“ (1997), rajono laikraštyje. V. Sasnausko darbai saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje, Kupiškio etnografijos ir Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos muziejuose, Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Mirė 1981 04 18, palaidotas Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse.

Vlado Sasnausko kapas

Jurgis Stankevičius

1928 - 2000

Jurgis Stankevičius

Liaudies muzikantas, smuikininkas, lumzdelininkas Jurgis Stankevičius gimė 1928 11 19 Sineliškių kaime (Kupiškio r.). Groti mokėsi nuo vaikystės iš apylinkės muzikantų. Būdamas dvylikos metų iš vidugiriečio Petro Tvaskaus išmoko lumzdžiuoti, iš jo gavo dovanų ir pirmąjį savo lumzdelį. 1946 m. tapo partizanų ryšininku slapyvardžiu Viršininkas. 1949 m. sovietinė valdžia jį suėmė, kalino ir žiauriai kankino Kupiškio, Panevėžio, Vilniaus Lukiškių kalėjimuose, septynerius metus buvo kalinamas Kazachijoje. Griežti smuiku už duonos davinį jį pamokė taip pat įkalintas profesionalus rusų muzikantas. 1956 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Byčių kolūkyje laukininku, Kupiškio ligoninėje kūriku ir kitur. Nuo 1974 m. J. Stankevičius tapo Puponių etnografinio ansamblio muzikantu, važinėjo su dainininkais į koncertus ir vakarones Vilniuje bei kituose miestuose, 1979 m. dalyvavo pirmajame „Skamba skamba kankliai“ festivalyje. 1984 m. Rumšiškėse vykusioje folkloro ansamblių šventėje „Ant marių krantelio“ jo grota polka įrašyta į to paties pavadinimo 1986 m. išleistą plokštelę. Jo grojamos melodijos įrašytos plokštelėse „Aukštaitija: valsai, polkos, maršai“ (1999), „Aukštaitijos muzikantai“ (1999), „Grajyk, grajyk, muzikėle“ (2004) ir kt. Yra padaręs lumzdelių „Sadaujos“ ir kitiems ansambliams. Nuo 1983 m. gyveno Rudiliuose, rinko senoviškus daiktus, savo namuose įkūrė muziejėlį. Mirė 2000 08 09, palaidotas Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse.

Jurgio Stankevičiaus kapas

Antanas Tučius

1902 - 2000

Antanas Tučius

Tautodailininkas, tapytojas Antanas Tučius gimė 1902 01 19 Užkupio k. (Kupiškio r.). Tautodailininkų sąjungos narys nuo 1976 m. Parodose dalyvavo nuo 1975 m. Kupiškio etnografijos muziejuje 1988 m. eksponuota personalinė A. Tučiaus darbų paroda. Tapė realistinius siužetinius paveikslus, ne vien ką matė, bet ir apie ką svajojo. Stebina autoriaus gebėjimas perteikti jam brangių žmonių nuotaikas. Žymesni darbai: „Autoportretas“ (1960), „Partizanai“ (1979), „Sekmadienis“ (1984), „Ustovas“ (1984), „Šienapjūtė“ (1986), „Medkirčiai“. Daug jo darbų turi Kupiškio etnografijos muziejus. A. Tučius – Pauliaus Galaunės ir Adomo Varno premijų laureatas. Mirė 2000 10 28, palaidotas Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse.

Antano Tučiaus kapas

Vidas Vilimas

1953 - 2006

Vidas Vilimas

Biologas, visuomenės veikėjas, pedagogas Vidas Vilimas gimė 1953 04 16 Šerelių kaime (Kupiškio r.). Mokėsi Adomynės aštuonmetėje ir Panemunėlio vidurinėje mokyklose. 1973 m. baigė Kauno miškų technikumą ir kurį laiką dirbo Kupiškio girininkijos girininko padėjėju. 1973 m. įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą, 1982 m. jį baigė ir įgijo biologo, biologijos ir chemijos dėstytojo kvalifikaciją. Nuo 1978 m. iki 1992 m. dirbo organizacinį darbą tuometinėse valdžios struktūrose. 1993–1995 m. jis Kupiškio rajono švietimo skyriaus vedėjas, nuo 1995 m. – Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas. V. Vilimo iniciatyva 1997 m. atkurtas Lietuvai pagražinti draugijos Kupiškio skyrius, kuriam jis vadovavo iki mirties. Mirė 2006 05 27, palaidotas Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse.

Vido Vilimo kapas

Povilas Zulonas

1912 - 1996

Povilas Zulonas

Pedagogas, etnografinio teatro „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ režisierius Povilas Zulonas gimė 1912 09 27 Čiovydžių kaime (Kupiškio r.), augo gausiame brolių ir seserų būryje. 1930 m. baigęs Kupiškio progimnaziją, pasirinko veterinarijos mokslus Gruzdžiuose. Nuo 1936 m. dvejus metus atliko karinę prievolę Lietuvos kariuomenės 1-ajame husarų pulke, dirbo veterinaro darbą Veisiejuose ir Viešintose. 1943 m. įsidarbino „Vaidilos“ teatre, 1945–1948 m. buvo Panevėžio dramos teatro aktorius. Grįžo į Kupiškį, mokytojavo Šimonyse, Kupiškyje, neakivaizdžiai baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1966 m. buvo „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ etnografinio liaudies teatro vadovas ir režisierius, vaidino Piršlį. 1976 m. P. Zulonas pastatė dar vieną kupiškėnų krašto papročius, tradicijas bei buitį atspindintį spektaklį „Šienpjovių daina“. Nenuilstantis režisierius surinko „Vestuvių“ vaidintojų pasakojimus apie jų gyvenimą ir sudarė knygą „Kupiškėnai pasakoja“ (1980). Per savo gyvenimą sukauptus vertingus dokumentus, laiškus, knygas, nuotraukas dovanojo Kupiškio etnografijos muziejui, viešajai bibliotekai, įvairiems Lietuvos muziejams. Mirė 1996 11 21, palaidotas Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse.

Povilo Zulono kapas

Janina (Jonė) Žebrytė

1929 - 2011

Janina (Jonė) Žebrytė

Bibliotekininkė, kraštotyrininkė Janina (Jonė) Žebrytė gimė 1929 09 01 Šalnakundžių kaime (Kupiškio r.). Mokyklą lankė Puponyse, Kupiškyje. 1954 m. baigė Vilniaus universitetą. 1954–1966 m. dirbo Kauno viešojoje bibliotekoje. Persikėlusi į Vilnių, 1966–1989 m. dirbo bibliografe Lietuvos respublikinėje bibliotekoje rankraščių skyriuje. Parengė bibliografines rodykles: „Pažinkime gimtąjį kraštą“ (1974, 1979, 1992), apžvalgą „Asmenų archyvai“ (1989). Prisiekusi kraštotyrininkė, išbandė tautosakos rinkėjos darbą. Buvo subūrusi Puponių etnografinį ansamblį. Rinko medžiagą Puponių kaimo istorijai, išleido knygą „Puponių kaimas“ (2000), knygelę apie jaunalietuvių veiklą Kupiškio krašte „Paberžių jaunalietuviai ir jų vadas Jonas Augulis“ (2000), „Kupiškėnų skautai ir šauliai“ (2012), „Kupiškio žiemos žemės ūkio mokykla“ (2005). Parašė daug straipsnių „Kupiškėnų enciklopedijai“. 2011 m. apdovanota Kupiškio rajono mero ženkleliu „Už nuopelnus“. Mirė 2011 08 17, palaidota Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse.

Janinos (Jonės) Žebrytės kapas

Kapinių vieta