Šimonių miestelio kapinės

Jonas Čeknys

1906 - 1997

Jonas Čeknys

Tautodailininkas, medžio drožėjas Jonas Čeknys gimė 1906 06 23 Jurkštuose (Kupiškio r.). Drožinėti išmoko piemenaudamas, suaugęs vertėsi staliaus, dailidės amatu. Vedęs apsigyveno Kinderių kaime (Kupiškio r.), kur 1946 m. prie mažo tiltelio pastatė pirmą savo koplytstulpį „Jonas Krikštytojas“ (iki mūsų dienų neišliko). Daugiau kaip 40 metų gyveno Panevėžyje, su žmona Julija (audėja) dirbo suvenyrus gaminančioje „Tulpės“ įmonėje. J. Čeknio drožti koplytstulpiai stovi Kupiškio, Šimonių, Kauno Petrašiūnų bei Romainių kapinėse. Iš šešiametrinių ąžuolų išskobė skulptūras Anykščių ir Staniūnų memorialams, sukūrė medžio kompoziciją „Atgimimas“, įamžino žinomus visuomenės veikėjus, rašytojus, Lietuvos kunigaikščius. Jis sukūrė klausyklas Šv. Onos bažnyčiai Vilniuje, Naujamiesčio, Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioms. Padarė daug liaudiško stiliaus baldų ir rekonstravo senus baldus. Mirė 1997 06 16 Panevėžyje. Palaidotas Šimonių miestelio kapinėse (Kupiškio r.).1998 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje surengta pomirtinė jo kūrybos paroda. Prie namo (Pajuostės plentas Nr. 8, Panevėžio r.), kur gyveno 41 metus, atidengta paminklinė lenta (aut. Vidmantas Griauzdė). Didelę dalį jo išdrožtų skulptūrėlių saugojo jo dukra Nerutė Kligienė (mirė 2011 m.), gyvenusi Vilniuje. Aukštųjų mokslų J. Čeknys nebuvo baigęs, tačiau buvo plačios erudicijos žmogus, domėjosi menu, mokslu, buvo sukaupęs turtingą biblioteką.

Jono Čeknio kapas

Tomas Gižinskas

1884 - 1965

Tomas Gižinskas

Felčeris, visuomenės veikėjas Tomas Gižinskas gimė 1884 08 17 Butkūnuose (Kupiškio r.). Pradinį mokslą baigė tėviškėje. Nuo 1905 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje, įgijo medicinos felčerio specialybę, dirbo Dnieprovskio gamyklos felčeriu. Pasižymėjo visuomenine veikla: buvo ligonių kasos, taupomosios kasos, invalidų sąjungos, katalikų labdaros draugijos narys, gamyklos kooperatyvo (turėjusio 12 tūkst. narių) vicepirmininkas. 1920 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Karo ligoninėje Kaune. Vėliau Kauno „Nemuno“ ir Brolių Tilmansų fabrikų gydytojas. 1926–1927 m. kaip lenkų atstovas dalyvavo III Seimo darbe. 1932 m. iš tėvo paveldėjęs ūkį grįžo į tėviškę, ūkininkavo, Šimonyse dirbo felčeriu. 1954–1959 vadovavo Šimonių ambulatorijai. Tarpukariu buvo vienintelis medikas Šimonių valsčiuje. Mirė 1965 07 06, palaidotas šeimos kape Šimonių miestelio kapinėse.

Tomo Gižinsko kapas

Adelė Katelienė-Družalauskaitė

1913 - 2005

Adelė Katelienė-Družalauskaitė

Tautodailininkė, skulptorė Adelė Katelienė-Družalauskaitė gimė 1913 07 04 Juodžiūnų kaime (Kupiškio r.). Ankstyvoje jaunystėje buvo puiki siuvėja. 1937 m. ištekėjo už Vlado Katelės, gyveno Mirabelyje, vėliau – Kupiškyje. Tvarkė namus, prižiūrėjo vaikus ir niekam apie tai nesigirdama piešė, lipdė. 1944 m. jos vyras, Kupiškio valsčiaus sekretorius Vladas Katelė pasitraukė į Vakarus, o ji liko Kupiškyje. Tik per didelius vargus 1969 m. išvyko pas vyrą į Kanadą. Gyvendama Toronte pradėjo domėtis medžių šaknų ir šakų figūromis. Sukūrė daugiau kaip 400 darbų, aktyviai dalyvavo Kanados lietuvių dailininkų veikloje. Toronte surengė 4 personalines parodas. 1992 m. grįžo į Lietuvą. Didelę savo darbų kolekciją A. Katelienė padovanojo Lietuvos kultūros fondui. Personalinės parodos Panevėžyje (1992,1999), Kupiškyje (1993), Rokiškyje (1994), Biržuose (1994). Darbų turi Panevėžio kraštotyros, Kupiškio etnografijos muziejai, Šimonių bažnyčia. Mirė 2005 06 02, palaidota Šimonių miestelio kapinėse.

Adelės Katelienės-Družalauskaitės kapas

Gražina Pajarskaitė

1944 - 2019

Gražina Pajarskaitė

Architektė Gražina Pajarskaitė (Gaga) gimė 1944 09 22 Juodžiūnuose (Kupiškio r.). Jau mokydamasi Šimonių vidurinėje mokykloje svajojo, kad bus architektė. 1968 m. baigė tuometinį Valstybinį dailės institutą, baigiamajam darbui projektavo parodų paviljonų kompleksą. Dirbo Miestų statybos ir projektavimo institute su pačiais įdomiausiais to laiko architektais: Eduardui Chlomauskui padėjo įrengti Vilniaus sporto rūmus, Nijolei Bučiūtei – projektuoti Operos ir baleto teatro interjerą, Vytautui Čekanauskui – kurti LKP Centro komiteto (dabartinių Vyriausybės) rūmų interjerą. Bendradarbiavo su architektų Gedimino Baravyko, Leonido Merkio ir Sauliaus Šarkino komanda. G. Baravyko paskatinta, 1981 m. G. Pajarskaitė pristatė savo kūrybą pasaulinėje architektūros bienalėje Sofijoje (Bulgarija). Jos projektas „Dialogas su Laurynu Stuoka-Gucevičiumi“ pateko į 40-ies geriausių turą, architektė buvo apdovanota bienalės atminimo medaliu. Yra laimėjusi trečią vietą tarptautiniame konkurse už Erfurto (Vokietija) halės interjero projektą. Sėkmingai konkuravo kuriant Paryžiaus operos interjerą.

1988 m. Dailininkų sąjunga pakvietė ją dirbti Parodų rūmų, vėliau pervadintų Šiuolaikinio meno centru (ŠMC), direktoriaus pavaduotoja. 1997 m. palikusi šias pareigas tvarkė Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspoziciją, įrengė nuolatinę ekspoziciją Teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje, mažuosiuose Radvilų rūmuose, tvarkė Kanados lietuvių Antano ir Anastazijos Tamošaičių galeriją „Židinys“, dirbo Vilniaus dailės akademijoje. 1999 m. buvo Kauno tekstilės bienalės architektė. Po kelerių metų drauge su Birute Kulnyte pertvarkė Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) centrinių rūmų erdvę ir pavertė LNM moderniu, patraukliu muziejumi.

Išėjusi į pensiją apsigyveno su mama gimtajame kaime. 2013 m. Kupiškio etnografijos muziejuje parengė nuolatinę ekspoziciją, kuri atskleidžia XIX a. pab. – XX a. pr. kaimo žmogaus buitį ir būtį – gyvenimą nuo lopšio iki mirties. Jos profesinės veiklos geografija Kupiškiu nesiribojo, ji siekė Panevėžį, Telšius, kartais ir Vilnių. Mirė 2019 01 24, palaidota Šimonių miestelio kapinėse.

Gražinos Pajarskaitės kapas

Broniaus Rimšos knygos viršelis

1891 - 1975

Bronius Rimša

Poetas Bronius Rimša gimė 1891 08 05/17 Mieleikiškyje (Kupiškio r.). Mokėsi Kupiškyje, buvo įstojęs į Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją. Kilus I pasauliniam karui su seserimi Elena pasitraukė į Rusiją. Gyveno Petrograde, dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje. 1918 m. grįžęs į Lietuvą dirbo Kupiškio revkome sekretoriumi. Kaune redakcijoje, vėliau girininku. Po poros metų grįžo į tėviškę. 1927 m. buvo Šimonių valsčiaus žemės reformos komisijos pirmininku. Daug skaitė ir rašė eilėraščius, savo išvaizda ir gyvenimo būdu skyrėsi nuo kitų kaimo žmonių, daugelis laikė jį keistuoliu. 1940 m. išleido poezijos rinkinį „Ant beržo tošės“. Kūryba žavi puikiu gamtos pažinimu, žvėrelių, medžių, krūmų, žolių ir gėlių taikliais apibūdinimais. Buvo parengęs antrą poezijos rinkinį, bet jis dingo. 1949 m. buvo ištremtas į Irkutsko sritį. 1956 m. grįžęs iš tremties gyveno tėviškėje, Aknystų (Anykščių r.), Aukštelkės senelių namuose. Mirė 1975 07 03, palaidotas Šimonių miestelio kapinėse.

Broniaus Rimšos kapas

Žybartas Simonaitis

1929 - 2019

Žybartas Simonaitis

Architektas Žybartas Simonaitis gimė 1929 03 20 Juodžiūnuose (Kupiškio r.). 1947 m. baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, 1953 m. – Kauno politechnikos institutą. Žymesni objektai, kuriuose atliko architektūrinius tyrimus, vedė restauravimo darbus: Kauno, Panemunės, Raudonės, Videniškių pilys, Vilniaus miesto Subačiaus vartai, 15 individualių gyvenamųjų namų, 30 užmiesčio poilsio vilų soduose ir 10 antkapinių ir kitų paminklų autorius. Respublikinės premijos (1978 m.) laureatas. Vilniaus kupiškėnų klubo pirmininkas (1991–1997 m.), aktyvus narys. Jo ir kitų kupiškėnų iniciatyva Kupiškio krašte pastatyta daug paminklų, kurie skirti čia seniau veikusioms mokykloms, žymiems kupiškėnams atminti. Mirė 2019 04 08, palaidotas Šimonių miestelio kapinėse.

Žybarto Simonaičio kapas

Kapinių vieta