Lietuvos muziejininkė dailėtyrininkė

1912-04-10–2001-05-01

 

Akvilė Mikėnaitė buvo kilusi iš gražios lietuviškos sodybos Skardupio kaime, Aknystos valsčiuje, visai netoli šiaurės Lietuvos, bet Latvijoje. Mokėsi Subatės latvių gimnazijoje. Baigusi gimnaziją, kaip ir vyresnieji broliai Jonas (1899 – 1988) ir Juozas (1901–1964), aukštesnių mokslų jau siekė Lietuvoje. Visi trys buvo menų pavilioti: Jonas – keramikos, Juozas – skulptūros, o Akvilė – tautodailės.

Akvilė 1932–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo istoriją. Vilniaus universitetą baigė 1940-aisiais. Tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, 1944 m., Akvilė pradėjo dirbti Lietuvos dailės muziejuje, ir šis jos stažas nenutrūkstamai tęsėsi iki gyvenimo pabaigos (2001 m. gegužės 1 d.). Dar studijuodama Akvilė pamilo liaudies meną, kuris jai kilusiai iš kaimo, buvo ypač artimas. Jos dėka buvo sukaupta didelė dalis gausių bei vertingų tautodailės rinkinių. Per daugelį savo darbo metų kartu su muziejininkais ir studentais ji aplankė daug Lietuvos kaimų ir miestelių. Visą savarankišką savo gyvenimą ji pašventė lietuvių liaudies meno (ypač – medinės sakralinės) skulptūros tyrinėjimams.

Nuolat pasinėrusi darbuose, parašė nemažai straipsnių, parengė biografinę apybraižą apie Marcę Katiliūtę (1963 m.). Su kitais sudarė Lietuvių liaudies meno serijos albumus: Audiniai (2kn. 1957–1962),

Juostos (1969),

Lietuvių liaudies raižiniai, Lietuvių liaudies geležinės kulto ir memorialinių paminklų viršūnės (abu 1970),

Lietuvių liaudies baldai (1992).