Kupiškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka vykdo projektą „Kartas sujungianti fotografija: Kupiškėniškoji tematika fotomenininkų kūryboje“, kurį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, remia Kupiškio rajono savivaldybė. Jo tikslas – Kupiškio krašto kultūros paveldo išsaugojimas ir jo savitumo atskleidimas per fotografijos meno retrospektyvą ir naujas kūrybines iniciatyvas, į jas įtraukiant kraštiečius fotomenininkus ir fotografus mėgėjus, kartu paminint Kupiškio fotometraštininko Juozo Kraujūno 75-ąsias gimimo metines. Labai prasminga, kad projekto veikloms naudojamas Kupiškio viešojoje bibliotekoje saugomas buvusio Lietuvos fotomenininko sąjungos nario J. Kraujūno (1945–2008) negatyvų ir fotografijų rinkinys.

Birželio 6 d. vyko pirmasis projekto renginys – retrospektyvinės fotografijų parodos „Kupiškis ir kupiškėnai“ atidarymas. XX amžiaus pirmosios pusės kupiškėniškos tematikos fotografija yra geriau žinoma, daug nuotraukų eksponuota parodose, spausdinta įvairiuose leidiniuose. Vėlesnių metų šios tematikos fotografijos mažiau žinomos, rečiau eksponuotos parodose. Fotografų, užfiksavusių XX amžiaus antrosios pusės Kupiškį ir kupiškėnus, priskaičiuotume nemažai: tai Vilius Naujikas, J. Kraujūnas, Julius Alekna, Vigilija Grigienė, Vidmantas Jankauskas, Valdas Kopūstas ir kt. Bibliotekos salėje ir pirmojo aukšto languose eksponuojamose nuotraukose daugiausia sovietiniais metais užfiksuoti įvykiai, žmonės, miesto ir kaimo vaizdai, to meto aktualijos, tik jauniausio parodos dalyvio V. Kopūsto darbuose jau XXI amžiaus pradžios Kupiškis. 

Parodos autoriai ne tik pristatė savo fotografijas, bet ir dalijosi prisiminimais apie J. Kraujūną, pasirodo visi jie Juozą pažinojo, su juo bendravo. J. Alekna teigė, kad J. Kraujūnas Kupiškio fotografijai ypač nusipelnęs, buvo valdžios žmogus, bet turėjo „šarmo“, labai ekspresyvus, visur suspėjantis, mėgo keliauti ir visur fotografuodavo. Jo nuotraukų tematika labai įvairi, važiuodavo į sporto varžybas ir įvairius renginius, įamžino daug žymių žmonių. Apie savo fotografijas Julius nekalbėjo, tik sakė prisiminsiąs, kad savo darbus eksponavo parodoje kartu su V. Naujiku – tai jam didelė garbė. Dailėtyrininkas, žurnalistas V. Jankauskas, parodoje pristatantis žymių kupiškėnų portretus, prisipažino, kad kiekvienas žmogus, kurį fotografuoja, jam yra įdomus, su turtinga gyvenimo istorija. Apgailestavo, kad daug ko nesuspėjo nufotografuoti.

V. Kopūstas pasakojo, kad apie 1998 m. su senu „Zenitu“ nuėjo pas J. Kraujūną, prašė jo pagalbos, patarimo. „Tai mano pirmasis mokytojas, dažnai užsukdavau į jo kambarėlį kultūros namuose, dėkingas jam. Tada negalvojau, kad mano gyvenimas bus taip susietas su fotografija – beveik dvidešimt metų dirbu žiniasklaidoje, nuo 2014 m. esu portalo www.15min.lt foto skyriaus vadovas, – sakė Valdas. Parodoje keletą darbų eksponuojanti V. Grigienė, taip pat ne kartą kreipėsi pas J. Kraujūną patarimų, džiaugėsi, kai pagirdavo jos nuotraukas.

V. Naujikas apie J. Kraujūną: „Susitikome, kai aš dirbau Fotomenininkų sąjungoje, o Juozas buvo užsidegęs Kupiškyje steigti šios sąjungos skyrių. Taip susidraugavome, važiuodamas į tėviškę prie Skapiškio, pas jį užsukdavau. Susitikdavome ir fotomenininkų pleneruose Nidoje. Juozas buvo labai aktyvus, jei ne ankstyva mirtis, būtų dar daug gero Kupiškio kraštui padaręs.“

Apžiūrėję bibliotekos languose iškabintas fotografijas, kurias ant drobės atspausdino panevėžiečio fotografo Andriaus Repšio, vaikystės vasaras praleidusio pas senelius Kupiškio krašte, įmonė „Foto123“, visi susirinko salėje, kur eksponuojamos V. Naujiko fotografijos iš ciklo „Kupiškio kraštas“. Įdomu tai, kad šios fotografijos (jų 20) yra autentiškos, atspausdintos 1967 m., eksponuotos Vilniuje veikusioje parodoje „4 fotografai“ kartu su Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko ir Antano Sutkaus fotografijomis. Šio ciklo fotografijos publikuotos ir pirmajame „Lietuvių fotografijos almanache“. R. Rakauskas rašė: „Aš tebegalvoju, kad tuomet iš mūsų ketveriukės tvirčiausias buvo V. Naujikas. Didžiulį įspūdį darė jo fotografuojamo kaimo sodrumas, žmonių tikrumas, kūrybos gilumas.“

Paklaustas, kaip jo gyvenime atsirado fotografija, V. Naujikas nuotaikingai pasakojo: „Gimiau Mirabelėlio kaime, kuriame gyveno daug naujakurių. Ir aš buvau linkęs į naujoves, ir pavardė man labai tinkanti – Naujikas. Esu įgimto vizualinio mąstymo, labai mėgau piešti. Skapiškio vidurinėje mokykloje net nebuvo dailės mokytojo, bet aš vis tiek piešiau. Kartą man parodė kaip veikia fotoaparatas „Smena“. Ir pakerėjo. Pats susimeistravau medinį didintuvą, užtamsinau seklyčios langus, į mamos lėkštes pyliau ryškalus ir fiksažą –  taip dariau nuotraukas. Po vidurinės mokyklos, 1959 m., norėjau Vilniaus universitete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet nebuvau komjaunuolis, todėl negavau siuntimo – nepriėmė. Kauno politechnikos institute baigiau elektrotechniką, bet pagal specialybę dirbau tik keletą metų. Vėliau visi darbai buvo susiję su fotografija – dirbau fotografu „Kultūros baruose“, „Nemune“, kituose leidiniuose, Operos ir baleto teatre, dėsčiau Dailės akademijoje.“

Autorius prisiminė aplinkybes, lėmusias fotografijų ciklo „Kupiškio kraštas“ atsiradimą: ,,Apgynęs diplominį darbą, jaučiausi gan „išsunktas“, visiškai praradęs ryšį su tėviške, beveik žmogus be tėvynės. Kilo mintis pasinaudoti diplominiam darbui skirtų atostogų dviejų mėnesių likučiu ir išvažiavau į savo kaimą. Atgijo vaikystėje girdėtos tėvų, kaimynų šnekos apie „būtus laikus, varguose nugyventus“ (anot vieno japonų poeto) ir „patraukė klajonės“. Tad beliko sėsti ant „Rygos“ ar „Javos 50” su varganu „Zenit S” ir... Tėvas tylomis susitaikė su tokia lemtim („vis tiek nėra darbinyko“), motina labai rypavo, bet vis tiek įdėdavo lašinių, skilandžio ir šio to. Tėvas, suvokęs, kad sūnus taip navatnai „tėviškę myli“, kolūkinio benzino irgi alyvos parūpindavo... Žodžiu, vos ne šeimyninė tokia nacionalistinė veikla... Visa kita detalės. Važiuoji, kur akys veda, klausinėji kelio, įsišneki, fotografuoji, vaišina pienu, miegi klojimuose. Kiekviename kaimietyje pajunti tolimą aidą savo tėvų nusistatymų, vertybių, džiaugsmų, vargų, gyvenimo. Sumoji, kad patekai į savo gentį. Smagumytė! Rojaus atradimas...“

Vilius Naujikas birželio pradžioje šventė 80-metį. Ta proga jam buvo įteikta gėlių puokštė ir naujausias Kupiškio etnografijos muziejaus parengtas leidinys „Foto Vėros Šleivytės“. Šis Veronikos Šleivytės fotografijų albumas buvo padovanotas ir visiems parodos autoriams. Muzikinius sveikinimus skyrė Kupiškio meno mokyklos mokinė, jaunoji pianistė Ugnė Begonytė.   

Apie fotografijas nepasakoju, jas reikia pamatyti. Paroda „Kupiškis ir kupiškėnai“ veiks iki liepos 31 d. Kviečiame apsilankyti.

Tą patį savaitgalį vyko ir antrasis projekto renginys – pleneras „Pasivaikščiojimai po Kupiškį“. Plenero rezultatus bus galima pamatyti parodoje, kuri nuo liepos mėnesio veiks Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės erdvėse.