Beveik penkis tūkstančius metų arklys buvo svarbiausias žmogaus talkininkas žemės ūkyje, gabenimo darbuose, kariuomenėje ir daug kur kitur. Išsivysčiusi technika išstūmė arklį iš žmogaus darbų. Šiandieniniam jaunimui arklys tik atrakcija.

Rugpjūčio 7–11 d. Kupiškio r. Alizavos pagrindinėje mokykloje įgyvendintas savivaldybės dalinai finansuotas projektas, vaikų ir jaunimo socializacijos dieninė stovykla, „Pažinkime žirgą!“.

Stovyklos dalyviai kalbino kaimų gyventojus apie šeimose laikytus arklius, perfotografavo senas nuotraukas iš fotoalbumų. Buvo organizuotas kraštotyrinis žygis į Zasinyčių kaimą. Vaikai keliaudami pakelėse rinko arklių mėgstamas pašarines žoles ir iš jų nupynė Arkliui vainiką.

Dideliame Zasinyčių sode vaikų laukė svetingi šeimininkai – Stasė ir Jonas Lukšiai.

Jonas Lukšys, buvęs Alizavos kolūkio valdybos pirmininkas, vėliau ėmęsis arklininkystės verslo, papasakojo vaikams apie arklių naudą žmonijai, apie maniežines kuliamąsias, apie arimą dvikinkiais arkliais, apie sparninį javų pjovimą. Apie vaikystę Gustonyse (Panevėžio r.), kur tėvelis dirbo arklininku. Nuo mažens pripratęs prie arklių, Jonas anksti išmoko juos pakinkyti bei dirbti įvairius darbus. Arklių mylėtojas kalbėjo, kaip mokyklos direktoriui dažnai prisireikdavę išvykti ir jam tekdavę vis kinkyti ir kinkyti arklį. Papasakojo, kaip arkliai prijaukinami, kaip ruošiami darbams. Atsakė į vaikų pateiktus klausimus: kiek metų gyvena arkliai? Kokios yra arklių spalvos? Kaip vadinami margi arkliai? Kokios arklių veislės? Papasakojo įsimintiniausią įvykį, kaip nekumelinga kumelaitė užaugino svetimą kumeliuką.

Vainikavę meilią Danutės Vasiliauskienės kumelę Orbitą, vaikai žaidė linksmus edukatoriaus Danieliaus Petrošiaus organizuotus žaidimus.

Kaip lietuvė mergaitė, žengdama į brandos amžių mokėsi kepti duoną, šeimininkauti, krovė margiausius raštus į kraičių skrynią, taip bernelis stengėsi gauti kuo eiklesnį ir gražesnį žirgą. Kiek dainų beklausytum: kur bernelis – ten ir jo žirgelis. Kiek pasakų besektum, visur žirgas – ištikimiausias palydovas ir padėjėjas.

Antrąją dieną stovyklautojai susitiko su folkloro žinove, muzikos mokytoja Laima Vaidiliene. Mokytoja Laima padainavo dvi dainas: apie gerą arklį ir apie neklusnų arklį. Vaikai nutarė, kad išmoks dainuoti abi, nes viena – graži, o kita – dar gražesnė. Dainavimo pamokas keitė muzikiniai žaidimai: „Šiaudų batai, pakuliniai padai“, „Katinas ir pelė“, „Pelėda“ ir kt. Smagiai vaikai žaidė ir senąjį žaidimą „Šyvis“, lenktyniavo „arkliai-raiteliai“. Pailsę, klausėsi mokytojos atliekamos kupiškėniškos dainos „Ko tėp smūtnas, žirgėli?“.

Paskui mokyklos sode buvo organizuotas žaidimas-konkursas „Geriausias tautosakos žinovas“. Susirungė net penkios komandos. Išridenę burtų kamuoliuką ir gavę klausimus, komandų nariai minė mįsles, bėgo į sodą ieškoti paslėptų atsakymų, suradę, skubėjo atgal. Šio smagaus žaidimo metu vaikai sužinojo daug gražių mįslių bei patarlių apie arklį, raitelį, balną, pasagas ir t. t.

Trečioji diena buvo skirta knygoms apie Arklį.

Apie ištikimąjį žmogaus draugą Arklį kūrė lietuvių rašytojai: Petras Cvirka, Vytautas V. Landsbergis, Gintarė Adomaitytė. Apie žirgelius dainingų eilių prirašė Sigitas Geda. Puiki anglų rašytojos Helen Peters knygelė „Kumeliukas vardu Smarkuolis“. Visame pasaulyje žinomas ir skaitytojų pripažintas anglų rašytojos Anos Siuvel „Juodasis Gražuolis“. Abejingų nepalieka britų vaikų literatūros kūrėjo Michael Morpurgo šedevras „Karo žirgas“.

Kartu pažiūrėję ir padiskutavę apie nuostabaus grožio animacinį filmą „Simarono žirgas“, vaikai suaugusiems pademonstravo savo garsinio skaitymo gebėjimus.

Iš vakaro gavę užduotį – sklandžiai, išradingai, artistiškai perskaityti burtų keliu išsitraukto kūrinio apie arklį ištrauką – vaikai skaitykloje parodė mini teatrą.

Artistai – dar maži ir jiems nebuvo lengva, bet vaikai atrado drąsos, noro ir ugnelės. Pasitelkę išradingumą, jie nustebino vertintoją – lietuvių kalbos ir literatūros vyresn. mokytoją Jūratę Kuliukienę. „Pulkas mergaičių. Viena skaito, kitos – viena ant kitos joja... Per galvą verčiasi... Tai jau išradingumas!“ – kalbėjo sužavėta mokytoja.

Vertintoja paskelbė geriausių skaičiusių vaikų dešimtuką.

Ketvirtąją stovyklos dieną stovyklautojai apsilankė Arklio muziejuje (Niūronių kaime Anykščių rajone).

Muziejininkė pakvietė į karo žirgo salę. Vaikai pamatė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kario ginkluotę, Žygimanto Augusto šarvus, metro ilgio ietį. Visiems labai patiko sparnuoto husaro šarvai, kurie šnarėdami gąsdindavo priešo arklius ir sukeldavo sumaištį. Vaikai išgirdo apie tris kavalerijos rūšis (husarus, ulonus ir dragūnus), sužinojo, kuo šie skiriasi.

Miesto transporto salėje eksursantai sužinojo, kaip buvo kinkomi arkliai, kodėl iš šonų transporto arkliams būdavo uždengiamos akys. Sužinojo, kad žvangučiai ant kamanų – ne tik dėl grožio, o tam, kad arklys girdėtų pastovų garsą. Vaikai išvydo arklių traukiamą gaisrinę su rankiniais siurbliais. Išgirdo apie pašto stotis, kurios Lietuvoje veikė iki XIX a.. Pašto karieta buvo viena iš pagrindinių transporto priemonių. Pamatė gražųjį kajetoną (miesto taksi), arklinį tramvajų.

Daugumai įsiminė susitikimas su kalviu. Šis, įkaitinęs metalą žaizdre, demonstravo, kaip raudona geležis lengvai pasiduoda kalimui, lenkimui, sukimui. Kad žaizdras geriau degtų, naudojamos dumplės. Vaikai patys suko šimto metų senumo dumples. Kalvis parodė, kaip veikia šiuolaikinės dumplės. Papasakojo, kaip medinis ratas užtraukiamas metaline „šyna“. Parodė metalo stakles, kuriose sukamas karštas metalas. Vaikai pamatė įvairaus dydžio arklio pasagų, metalinius arklio pančius, kuriais seniau žmonės pančiodavo arklius nakčiai, kad šių nepavogtų. Narsiausieji pabandė atrakinti didžiulę kalvio darbo spyną.

Paskui, muziejininkės pamokyti, visi žaidė smagius senovinius žaidimus: lenktyniavo su mediniais arkliukais ir su kojūkais, „suko laikrodį“ ir išbandė kliūčių ruožą, išmėgino rankų taiklumą ir  lenktyniavo kaip žirgai ir vadeliotojai. Susėdę į pakinkytą vežimą, linksmai pasivažinėjo Niūronių „ūlyčia“. Drąsiausi jojo ant pabalnoto arklio.

Penktąją stovyklos dieną vaikai pasigamino po medinį žirgelį.

Stovyklautojai prasmingai praleido vieną vasaros atostogų savaitę. Susipažino su gimto krašto arklininkystės istorija, patyrė Arklio teikiamų paslaugų malonumus, pagilino etnokultūrines žinias, neužmiršo knygų. Stovyklos metu kasdien buvo skatinamas vaikų kūrybiškumas, ekologinis sąmoningumas, probleminis mąstymas. Vaikų kraštotyrinio darbo rezultatas – parengta fotonuotraukų paroda bibliotekoje „Arklininkystė Alizavos krašte“.

Stovyklos vadovei nuoširdžiai talkino Kupiškio r. Alizavos pagrindinės mokyklos mokytojai savanoriai: socialinė pedagogė Gražina Kigaitė, muzikos mokytoja Laima Vaidilienė, lietuvių kalbos ir literatūros vyresn. mokytoja Jūratė Kuliukienė, dailės ir technologijų mokytoja metodininkė Audronė Užtupienė, Kupiškio KC Alizavos padalinio edukatorius Danielius Petrošius.

Projekto „Pažinkime žirgą“ vadovė, bibliotekininkė Danutė Miknevičienė

Foto D. Miknevičienės