„Nieko neatidėti rytdienai – štai pagrindinė laiko vertę žinančio paslaptis“

(Eduardas Renė Labulė)

 

                     Šia prancūzų teisininko, poeto, istoriko ir rašytojo sentencija noriu pradėti pasakojimą apie Antašavos krašto šviesuolę, ilgametę Antašavos mokyklos lietuvių kalbos mokytoją Ireną Pauliną Dlutskienę.

                     Šiandien Mokytoja ramiai leidžia laiką savo jaukiuose namuose, lanko bibliotekoje organizuojamus renginius; mėgsta skaityti (ir skaito nemažai), o savo jausmus išlieja rašydama eilėraščius. Mokytoja kukli, nelengva buvo ją kalbinti, juo labiau kalbėti apie jos kūrybą bei darbą mokykloje.

Irena Paulina Sadauskaitė gimė 1932 metais pasiturinčių valstiečių šeimoje, Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Kurklių kaime. Mergaitė buvo vyriausia iš trijų vaikų. Kartu šeimoje gyveno ir seneliai, kurie buvo darbštūs ir dėmesingi anūkams. Iš vaikystės Irena Paulina prisimena įdomius vakarus kartu su močiute ir seneliu, kurie vaikams pasakodavo neįtikėtinas istorijas – tokiu būdu ugdė jų vaizduotę. Močiutė mėgo austi, verpti, megzti, todėl visiems šeimynos nariams netrūko nei gražių drabužių, nei šiltų kojinių. Kadangi tėvai buvo pasiturintys, tai ir Irutė puošėsi skrybėlaitėmis bei puošniomis suknelėmis.

Pokalbio metu Mokytoja prisiminė, kaip pasikeitė gyvenimas, kai prasidėjo rusų okupacija. Būtent tuo laiku Irutė pradėjo lankyti mokyklą, kuri buvo kitame kaime. Nuo pat pirmų dienų mokytojas pastebėjo mergaitės gabumus: jai sekėsi ne tik gerai rašyti rašinius, bet ir skaičiuoti. Tėvai labai norėjo, kad vaikai būtų išsilavinę, todėl juos skatino mokytis, suteikdami materialinę paramą. Baigus pradžios mokyklą Diemedžių kaime, toliau mokslai tęsėsi Vabalninko gimnazijoje. Norint įstoti į gimnaziją, reikėjo laikyti anglų kalbos ir muzikos egzaminus. Jiems pasiruošti galėjo padėti tik samdyti mokytojai. Muzikos mokė vargonininkas.  

1952 metais Irena Paulina baigė vidurinę mokyklą. Būtent besimokydama joje ir pradėjo rašyti pirmuosius savo eilėraščius. Tėvai labai norėjo, kad jų dukra būtų gydytoja, ir siūlė toliau mokytis medicinos, bet Irena Paulina pasirinko mokytojo kelią. Tuo laiku trūko mokytojų, todėl vos baigusi mokyklą Irena Paulina pradėjo dirbti anglų ir lietuvių kalbų mokytoja Salamiesčio mokykloje. Tuo pačiu neakivaizdiniu būdu įstojo mokytis į Šiaulių mokytojų institutą lietuvių kalbos specialybės (institute ruošė 7-mečių mokyklų mokytojus). Salamiestyje dirbo tik vienerius metus. Gavusi kvietimą atvažiavo gyventi ir dirbti į Antašavą. Čia sukūrė šeimą, užaugino du sūnus. Nejučia prabėgo 51-eri gyvenimo metai Antašavoje, kurie visada buvo susieti su mokytojos darbu.

Mokykloje mokytoja Irena dirbo ne tik lietuvių kalbos mokytoja, bet ir mokyklos bibliotekininke visuomeniniais pagrindais. Mokytojai buvo svarbu mokyti jaunąją kartą gimtosios kalbos, skatinti jaunimą skaityti, kurti. Sukdamasi tarp dviejų darbų mokytoja surasdavo laiko ir popiečių bei viktorinų organizavimui, knygų aptarimui. Ji kurdavo montažus įvairių švenčių progomis; vadovavo bibliotekininkų būreliui. Darbas su mokiniais Mokytojai visada buvo mielas, kūrybiškas ir skatino tobulėti pačią. Todėl mokslus tęsė studijuodama Vilniaus pedagoginiame institute ir įgijo aukštąjį išsilavinimą.

Mokytoja į gyvenimą išleido ne vieną kartą mokinių: jų visų net suskaičiuoti neįmanoma. Bet noriai prisimena tuos, kurie pasirinko lietuvių kalbos mokytojo kelią. Jų yra apie dešimt, kai kurie dirba mūsų rajono mokyklose.

Baigusi mokytojos karjerą mokykloje, Irena Paulina Dlutskienė dar 8,5 metų dirbo Veronikos Šleivytės paveikslų galerijoje muziejininke. Šis darbas jai buvo mielas, nes menas, kūryba lydėjo visą gyvenimą. Muziejuje dirbdama Irena Paulina neapleido kūrybos: esant laisvai valandėlei ir toliau kūrė eilėraščius, kūrybą skleisdavo organizuojamuose renginiuose.

Mokytoja kukli, todėl savo kūrybą vertina labai kritiškai, netgi nevadina eilėraščiais, o tik eiliavimu, todėl net ir minties neprileidžia, jog jos kurtus posmus galima būtų sudėti į knygelę. Ji ir dabar rašo: eilėraščiuose atsispindi nostalgija basakojėms vaikystės vasaroms, romantiškoms jaunystės žvaigždėtoms naktims bei melancholiškiems brandaus amžiaus vakarams. Siūlau ir Jums įvertinti dar vienos Kupiškio krašto taurios asmenybės kūrybą...

 

Bibliotekininkė Virginija Vanagienė

MINTYSE VAIKYSTĖ

 

Tyli naktis.

Alyvų kvapas skverbias į mane.

Kaip gera!

Sodo taku einu viena,

O mintys ten, kažkur, lekioja.

Ten, kur vaikystė basakojė

Po pievas žydinčias bėgiojo.

Ten liko pėdų šiluma –

Mana vaikystė murzina.

Dabar užaugo tie takeliai,

Praminti mano su draugais.

Bet mano mintyse išlieka

Vaikystės pievos su žiedais.

(2009, Antašava)

 

NAKTIES VIENUMA

 

Birželio naktys trumpos,

Prilytos mėnesienos.

Kaip gera nakties tyloje,

Kada nakties vėsa –

Tokia švelni –

Apgaubia tau pečius,

Kada viena eini...

 

Žinau, trumpa naktis praeis,

Gaivi rasa nukris.

O mano mintys skris

Kartu su ryto šypsena.

Vėl baigsis mano vienuma

Su ateinančia nauja diena.

(2009, Antašava)

 

LIETUVA – MANO GIMTINĖ

 

Lietuva, kur lietūs lyja,

Kartais šviečia padangė melsva.

Kaip gera tavo miškų pavėsy,

Brangi tėvyne Lietuva.

 

Lietuva, kur rūtos žaliuoja,

Kur šviečia berželiai balti.

Aš džiaugiuosi, miela Tėvyne,

Kad mano gimtinė esi.

 

Lietuva, kur žvaigždės rugpjūčio

Tiesiog užburia savo šviesa.

Kaip smagu žvaigždžių lietų stebėti,

Naktį einant rasota žole.

 

Lietuva, kur upės vingiuoja

Plačiais kloniais, pakrantėm žaliom,

Kurią dainiai gražiai apdainuoja,

Kurią garbinam savo maldoj.

(2009, Antašava)

 

JAUNYSTĖ JAU NEGRĮŠ

 

Žali beržai linguos

Ir gaili rasa kris,

Balti beržų kaminai,

Jaunystę man primins.

 

Mėnulio pilnatis

Sidabrą žemėn skleis,

Jaunystės gražios naktys

Daugiau jau neateis.

 

Pakrantėj prie upelio

Armonika raudos.

Tos mielos jaunos dienos

Negrįš jau niekados...

 

LAIKO LAŠAI

 

Laša laiko lašai

Nepastebimai,

Bet staiga pamatai,

Kad sulinko pečiai,

Kad užaugo vaikai ir anūkai...

 

Laša laiko lašai

Nepastebimai,

Prabėgo vaikystė papieviais,

Nudainavo jaunystė linksma,

Slenka liūdesio kupinos dienos.

 

Medžiai mėto lapus,

Skleidžia žiedus puikius,

Baltos snaigės žemę užkloja

Ir šioj laiko tėkmėj

Skaičiuoji metus,

Kiek likimas tau jų dovanoja.

 

ANTAŠAVA

 

Čia teka upė Pyvesa,

Čia įsikūrusi Antašava.

Stovi balti dvaro rūmai,

Kuriuos ponas Antaševskis pastatė.

Ir stovi jie lig šiolei

Visiems primindami apie tolimą praeitį.

Antašavos centre bažnytėlė,

Taip pat Antaševskio pastatyta.

Bažnytėlės rūsyje ilsisi ponų šeima,

Pasirinkusi čia amžino poilsio vietą.

Pono Antaševskio valdytos vietos

Dabar vadinamos Antašava,

Kuri nuo seno prigludusi

Prie tekančio upelio Pyvesa.

(2020, Antašava. I.P.Dl.)