Gimtoji kalba žmogui yra ta, kurią jis išmoksta iš savo tėvelių lūpų. Ir tai būna to krašto šnekta arba tarmė. Tarmės – tai mūsų šaknys, mūsų tautos istorija, kurią privalome žinoti ir suprasti.

Kovo 16 dieną Alizavos bibliotekoje vyko etnokultūros popietė, skirta kupiškėnų tarmei. Į šventę alizaviečiai pasikvietė garbų senolį iš Biržų rajono Papilio apylinkių, dr. Joną

Albertą Naktinį. Šis žmogus, visą gyvenimą dirbo mokslinį darbą, o išėjęs į užtarnautą poilsį, atsidėjo kupiškėnų tarmės tyrinėjimams.

Senolis mokiniams uždavė namų darbų – apklausti namiškius ir užrašyti po 10 įdomių kupiškėniškų žodžių. Šią užduotį kiekvienos klasės mokiniai atliko puikiai. Sužinotus tarmiškus žodžius surašė ant ąžuolo lapų ir juos sukabinę ant šakos, padarė gražią dovanėlę svečiui.

Šventę pradėję kupiškėnų himnu „Oi, jūs susiedai“, mokiniai kupiškėnų tarme sekė sakmes, erzino paukštelius, dainavo daineles, vardijo senovinius rakandus, dėliojo kupiškėniškas patarles, skaitė greitakalbes, spėliojo žodžius.

Svečias papasakojo apie kupiškėnų tarmės kilmę - susiliejusią sėlių, latgalių, krivičių, gudų, lietuvių, rusinų genčių kalbą –, apie kupiškėnų kalbos ypatumus, apie priebalsį „oi“ ir t. t.

Senolis davė mokiniams paklausyti kroatų dainų, skirdamas užduotį, atrasti jose panašių į lietuviškus žodžių. Vaikai, kurie išgirdo žodžius: „bitutė“, „jonužėla“, „ramunala“, gavo prizus. Tai,  anot tyrinėtojo, pavyzdys, kad kupiškėnai turi tolimų giminaičių net Kroatijoje.

Svečias organizavo mokiniams įdomių žaidimų. Apdovanojo vaikus už gražius pasirodymus. Pasiūlė pastatyti šalia mokyklos paminklą kupiškėnų tarmei, ant kurio pritvirtintų lentelę su iškaltais (mokinių išrinktais) gražiausiais kupiškėniškais žodžiais.

Bibliotekininkė Danutė Miknevičienė

Foto D. Miknevičienės