„Aušvico smuikininkė“ - bebaimės ir ryžtingos Almos Rosé gyvenimu paremtas romanas. Jos drąsa išgelbėjo daugybę gyvybių ir sugrąžino tikėjimą pamiršusiems, kas yra viltis.

Kiekviena diena Aušvice – kova už išlikimą. Almai Rozė priskirtas kalinio numeris 50381 ištatuiruotas ant blyškios odos. Kadaise gerbta smuikininkė, kurios pasirodymai klausytojus palikdavo bežadžius, dabar supama tūkstančių kitų likimo draugų, įkalinta spygliuotos vielos labirinte.

Moterų stovyklos vadovė paskiria Almą orkestro dirigente, tačiau ji atsisako koncertuoti aukščiausio rango naciams: „Net jei grasintų mane nužudyti, jie griežti manęs neprivers.“ Vis dėlto moteris netrunka suprasti, kokią galią suteikia šios pareigos – tai padėtų aprūpinti badaujančias merginas papildomu daviniu ir taip išgelbėti daugelį nuo mirties gniaužtų.

Orkestre Alma susipažįsta su Miklošu, talentingu pianistu. Nors aplink tvyro neviltis, kartu repetuodami jie atranda krislelį laimės. Bet šiame pragare pats oras, rodos, persunktas netekčių, o tragedija – bene vienintelis užtikrintas dalykas. Ar tokioje vietoje gali triumfuoti meilė?

Alma Rosé Aušvice atsidūrė 1943 metų liepą ir buvo paskirta į liūdnai pagarsėjusį eksperimentinį korpusą, kuriam vadovavo SS daktaras Claubergas. Smuikininkei perėjus į muzikos korpusą, orkestrą sudarė apie dvidešimt moterų. Kaip teigė išgyvenę liudininkai, dauguma jų nė nebuvo profesionalios muzikantės, galėjo groti tik vadinamąją Katzenmusik – kakofoniją. Helenos Spitzer teigimu, „jokiam dirigentui pasaulyje nebuvo tekusi sudėtingesnė užduotis: Almai buvo liepta sukurti kažką iš nieko“.