Romanas „Baltųjų Karpatų raganos“ įkvėptas tikrų istorijų apie moterų gyduolių ir žiniuonių giminę, nuo amžių gyvenusią Čekijos ir Slovakijos pasienyje, Baltųjų Karpatų kalnuose išsibarsčiusiose trobelėse. Vietiniai tikėjo, kad šios moterys apdovanotos ypatingomis, iš kartos į kartą perduodamomis galiomis. Pas jas eidavo ne tik kaimynai – žmonės traukė iš visos Moravijos, garsas apie jas sklido nuo Krokuvos iki Vienos, nuo Prahos iki Budapešto. Žiniuonės gerai pažino vaistažoles, gebėjo gydyti lūžusius kaulus, įveikti kitus kūno ir dvasios negalavimus. Šias moteris vadino dievotojomis, nes jos galėjo prašyti Dievo pagalbos.

Istorija pasakojama iš 1990-ųjų perspektyvos, o pagrindinė veiksmo linija vingiuoja per 1960–1980 metus. Tad knygoje gausu mums vis dar gerai pažįstamų komunistinės santvarkos realijų, sparčiai nykstančio tradicinio kaimo paveikslų, pasakojimų apie žlugdantį režimo įrankių poveikį ir visa stebinčią saugumo tarnybų akį.

Knyga iškelia daug klausimų apie mūsų praeitį ir dabartį, atsilikimo ir progreso idėjas, socialinį žmonių rūšiavimą. 2012 m. romanas pelnė Čekijos bestselerio prizą, Josefo Škvoreckio prizą, 2013 m. – pagrindinio Čekijos literatūrinio apdovanojimo Magnesia Litera skaitytojų prizą. Knyga „Baltųjų Karpatų raganos“ išversta į beveik 20 kalbų.

Kateřina Tučková yra meno istorikė, vertėja ir rašytoja, kurią per pastarąjį dešimtmetį labai palankiai įvertino čekų skaitytojai. Jos knygos pasižymi temos unikalumu, kompozicijos, stiliaus įvairove. Kritikai ją vadina meistriškų, intriguojančių pasakojimų kūrėja.