Jauna lietuvių Jagminų šeima, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą įsikūrusi netoli Šiluvos (Raseinių r.) ir, kaip ir dauguma šio Lietuvos regiono šeimų, bendraujanti inteligentiška lenkų kalba, žino, kad iškilus bet kokiai grėsmei čia, Lietuvoje, ji nedelsiant emigruos į Lenkiją. Ten jau gyvena giminių. Bet lemtis sudėliojo kitaip. Visiškai kitaip. Ir ne tik Jagminams...

Vyskupo Antano Baranausko giminaitė Zofija, tyras kaimo vaikas, buvo pernelyg jauna, kad suprastu, į ką jai gali išvirsti susirašinėjimas su pusbroliu Jonu. Ne ką vyresnis buvo ir Kauno gimnazistas Gediminas Tamošiūnas. Bet jis puikiai suprato, ko siekia laisvės kovų organizacija „Vytis", vėliau tapusi jo paties vadovaujamu „Geležiniu vilku", turėjusiu svarbiausią tikslą - suburti, sutelkti drąsius, pasirengusius aukotis lietuvius, patriotus, kurie turi išvaduoti Lietuvą nuo okupacijos. Kas, jeigu ne jie? Todėl veikė ryžtingai, bet labai atsargiai. Kažkas išdavė. Bet jeigu to nebūtų atsitikę, jis nebūtų pasiekęs speiguoto pasaulio pakraščio, kuriame ne tik daug prarado, bet daug ir atrado.

„Nereikia būti dideliu fatalistu, kad pasiekęs finišo tiesiąją suprastum, jog lemtis turi savo unikalią, tik tau vienam skirtą geografiją ir istoriją, kurią vingiais eini nuo pradžios iki galo. Tu nėjai svetimais keliais ir tavo kelio niekas nepakartos", - savo vienuoliktąja knyga „Bedugnė žiūri į tave“ teigia jos autorė Birutė Žymantienė, prieš gerą dvidešimtmetį atradusi ir pamėgusi biografijos - gyvo žmogaus tikro gyvenimo - žanrą. Tremties ir politinio kalinimo temos autorei būtų naujos, jeigu ne jos pačios vaikiška patirtis tarp Sajanų kalnų ir Baikalo ežero.