„Šioje knygoje – mano gyvenimas nuo vaikystės pokario Vilniuje iki šių laikų, sutilpęs į dvylika pasakojimų.

Prisimenu tėtį, sovietų išvežtą į Komijos lagerį, amžinas mamos darbo paieškas, bėgimą nuo persekiojimo pas senelius į Gaugarių kaimą ir... butelį su kaukole mamos spintoje, dėl visa ko.

Menu jaunystės „Neringą“, bohemišką sostinės restoraną, kur tvyrojo kitokio, laisvesnio gyvenimo atmosfera, kur sutikau ypatingų žmonių; darbą Kino studijoje ir nedidelį savo vaidmenį kine. Svajojau tapti ne aktore, o kino scenariste, tad išvažiavau studijuoti į Maskvą. O čia, man pačiai netikėtai, pamilau tamsiaodį studentą iš Malio, nes juk meilei spalvos nesvarbu. Su jau tada garsiu poetu Gaoussou Diawara susituokėme, bet praėjo ilgi aštuoneri metai, kol su mūsų dviem vaikais pavyko ištrūkti į vyro gimtinę. Svajojau apie platesnį pasaulį ir nė sapnuote nesapnavau kone keturis dešimtmečius pragyvensianti Malio sostinėje.   

Tada lietuvei nebuvo lengva nei tėvynėje, nei šnipų centru virtusiame Bamake. Bet šis miestas tapo mano namais, kur auginau vaikus ir stengiausi perprasti svetimą pasaulį. Ir visada šalia buvo Gaoussou, ir... pabaisos su CŽV agentais. 

Ilgas ir vingiuotas kelias pagaliau grąžino mane, artėjančią prie gyvenimo pabaigos, į laisvą Lietuvą – mano vaikystės ir jaunystės svajonių šalį“, – Viktorija Prėskienytė-Diawara.

Viktorija Prėskienytė-Diawara, teatro režisierė, dėstytoja, prozininkė, 2015-aisiais grįžusi iš Malio į Lietuvą, toliau tęsė kūrybinę veiklą. Ji išleido dvi apsakymų knygas – 2017 m. „Bėgimas į nežinią“ apie Malį, 2019 m. – „Džiaugsmo ašaros“, pasakojančią sovietmečio istorijas, kupinas ryškių veikėjų portretų ir autentiškos laiko dvasios. Gyvenimo romanas „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“ – trečioji autorės knyga.