Dar vienas istorinis grožinės literatūros romanas, kuriame atskleidžiama tuometinė realybė bei patiriami išgyvenimai.
Lengvai skaitoma istorija, kurioje nebuvo tiek daug žiaurumo bei smurto, kaip kitose šio žanro knygose. Nors ir buvo pasakojama apie baisius dalykus, tačiau knyga nestokoje vilties bei šviesos. Izaokas bei Sofija buvo tie žmonės, kurie verti didžiausios pagarbos. Jie nepaisant žiaurių aplinkybių "nepametė savęs" ir vis dėlto išliko žmonėmis. Tokiais, kuriems nebuvo svetimas kito skausmas.
O kur dar Olivija, kurios ryšys su broliu tiesiog nepakartojamas. Tokiomis akimirkomis supranti, jog reikia be galo vertinti brolių bei seserų ryšį. To niekas gyvenime nepakeis.
Nors ši knyga man tikrai patiko, tačiau didelių jausmų bei kibirkščių man ji nesukėlė. Šia tematika skaityta "Aušvico smuikininkė" man patiko labiau, tačiau "Gydytojo dukra" tikrai patiks mėgstantiems Aušvico temą.