Šis garsaus lenkų rašytojo Piotro Adamczyko romanas „Ilgesių namas“ – tarsi saga, kurioje sunku atskirti autentiškus atsiminimus nuo kūrybinio pramano, realius žmones nuo sukurtų veikėjų. Visi jie paprasti ir nepaprasti.

Veiksmas vyksta Vroclave, buvusiame vienu didžiausių vokiečių miestų, kurį Lenkija atsiėmė iš Vokietijos po Antrojo pasaulinio karo. Pasakojimas, pilnas vingių ir posūkių, apie daugiabutį, kuris prieš karą priklausė žinomo vokiečių rašytojo Gustavo Freytago (1816–1895) šeimai. Naujieji gyventojai lenkai ieško turtų, pasak gandų, paliktų ankstesnių namo šeimininkų. Jie įžengia į erdvę, tolimą jiems ir tautinės dvasios, ir kultūros, ir išsilavinimo, ir siekių prasme; gyvena svetimuose namuose, miega kitų žmonių lovose, prie kurių ilgainiui pripranta, bet vis tiek sykiais naktimis pabunda, susapnavę buvusius gyventojus vokiečius. Kuriasi nauji santykiai – kaimyniški, draugiški, emocionalūs, bet ryšys su praeitimi labai stiprus.

„Ilgesių namas“ – tai romanas apie audringus įvairių kultūrų susidūrimus. Jame paliečiamos ir istorinės, ir moralinės temos. Taip pat yra sensacingų ir nusikalstamų elementų. Ryški aistros, meilės gija. Pasak kritikų, nepaisant rimtų temų, knyga parašyta „lengva plunksna“, vaizdinga kalba. Autorius turi puikų humoro jausmą. Romanas labai palankiai sutiktas ir skaitytojų, ir kritikų. Jis apdovanotas Centrinės Europos literatūros apdovanojimu Angelus.