Platono „Įstatymų X knyga“ – dalis didžiulio ir galbūt paskutinio jo veikalo. Ji ne kartą versta ir komentuota kaip savarankiškas tekstas. Tai neturėtų stebinti – jos tema ypatinga ne tik viso dialogo, bet ir visos Platono kūrybos kontekste.

Šioje knygoje Platonas pirmą kartą filosofijos istorijoje pateikia ateistinio mąstymo sintezę, vis dar reikšmingą mūsų dienomis. Joje kalbama ir apie galimybę įrodyti, kad egzistuoja dieviškoji tikrovė, apmąstomas jos ryšys su regimąja visata, padedamas pamatas vėlesniems, monoteistiniams, Dievo buvimo įrodymams.

Nors tekstas filosofiškai itin intensyvus, jis vis vien perpintas gaivios platoniškos ironijos, subtilaus žaismingumo ir noro užkalbinti skaitytoją. Pokalbį palaikyti padės solidus įvadas ir vertimą lydintys komentarai.