XIV a. Europą siaubęs maras – viena didžiausių viduramžių pasaulio tragedijų. Iš Azijos atkeliavusi „juodąja mirtimi“ praminta liga, kai kuriuose kraštuose nuvariusi į kapus iki dviejų trečdalių gyventojų, neatpažįstamai pakeitė Senąjį žemyną. Didysis maras vertintas kaip dangiškoji bausmė už nuodėmes, nuo kurios nėra išsigelbėjimo. Aristokratus ir prasčiokus, turtingus ir vargšus be atrankos šienaujanti epidemija pagimdė neviltį ir begalinį siaubą, miestuose ir kaimuose nespėta laidoti mirusiųjų. Siaučiant marui, Europoje sustiprėjo prieš žydus nukreipti pogromai, gausėjo rimbais besiplakančių atgailautojų – flagelantų, gretos, to meto kultūroje užgimė „mirties šokio“ vaizdinys.

Johno Kelly bestseleryje „Juodoji mirtis. Didžiojo maro išsami istorija“ ne tik aprašomi apokaliptiniai katastrofos vaizdiniai, bet ir nušviečiamos epidemijos priežastys, pagrindinės plitimo kryptys, pateikiama daugybė mažai žinomų faktų.