Italų kino režisieriaus Michelangelo Antonionio (1912–2007) knyga „Kėglinė prie Tibro“ kviečia į mįslingą jo idėjų ir vaizdinių laboratoriją. Trisdešimt tris filmų sumanymus pristatantys apsakymai ir miniatiūros, kaip ir garsiausi režisieriaus kino filmai, kalba apie vyro ir moters santykius, sunkų, neįmanomą buvimą kartu, jausmų negales, susvetimėjimą, vidinę tuštumą, apie neįmenamas individo paslaptis.

„Joks poetas, romanistas, fotografas, tapytojas ar žurnalistas nebūtų įstengęs pasiekti tokio rezultato. Tik kinematografiškai mąstyti įpratusiam protui prieinamas šitoks grynumas, poetiškumas, vizualumas. Neretai iš vienos eilutės iškyla visas filmas: ne tik vaizdai, bet ir jausmai bei emocijos.“
Kino režisierius Wimas Wendersas apie „Kėglinę prie Tibro“