Mielas skaitytojau,pradėjau rašyti „Nuojautą“, kai mano sūnui buvo šeši mėnesiai. Aš, kaip ir daugelis moterų, labai nerimavau prieš tapdama motina, o pagimdžiusi sveikatos problemų turintį sūnų patyriau tai, kam nebuvau pasiruošusi. Tuo metu daug mąsčiau apie visuomenės lūkesčius motinų atžvilgiu, apie tai, ko mes pačios tikimės iš savęs kaip motinų ir kaip mokomės jomis būti. Keletą metų rašiau tik retomis akimirkomis, nuvogusi jų iš kasdienės rutinos, ir tie užrašai pamažu virto pasakojimu, kurį pavadinau „Nuojauta“.Tikiuosi, kad šio romano puslapiai versis vienas po kito, nes man pačiai labiausiai patinka knygos, į kurias taip įsigilinu, kad nė nepajuntu, jog jau vidurnaktis. Tačiau labiausiai tikiuosi, kad „Nuojauta“ paskatins kalbėtis: apie mūsų lūkesčius motinų atžvilgiu, apie tai, ką jaučiame privalančios suteikti savo vaikams, apie iš motinų ir senelių paveldėtas patirtis, apie motinystės ir tėvystės krūvį, tenkantį vyrui ir žmonai, apie pasekmes, kai nesiklausai moters ir ją nutildai.Ačiū, kad skaitote, kad diskutuojate, kad skolinate knygą kitiems. Dėkoju už jūsų susidomėjimą.