Nerūpestingai leptelėjusi, kad jotvingių kunigaikščiui Gausmiui reikia mylinčios moters, kuri ištirpdytų ledinį šaltį jo akyse, kunigaikštytė Žygintė tikrai neturėjo galvoje savęs. Juo labiau kad ji visai nesiruošė tekėti – ypatingų galių turinčiai raganai santuoka tik kliudytų. Savo ateitį ji įsivaizdavo mažoje trobelėje miško tankmėje, gyvenant kaip žiniuonei. Atšiaurusis jotvingis taip pat visai netroško vesti liesos žaliaakės raganos. Tačiau dievai ir galingi valdovai turi savų planų. Kad ir nenoromis susižadėję, Žygintė ir Gausmys pamažu supranta, kad jų jausmai keičiasi, o širdys – šyla.

Vis dėlto porą gaubia daugybė tamsių paslapčių, slaptų priešų ir ne šio pasaulio būtybių, kurie kaip įmanydami stengiasi viską supainioti ir sukliudyti. Raganos Žygintės ir kunigaikščio Gausmio laukia ilga kova dėl laimės.

Ar tikrai ragana gali pakeisti Lemčių ištartą nuosprendį?

„Regėtoja" yra jau penktasis mano romanas, tačiau rašant šią istoriją man teko eiti dar nevaikščiotais takais. Mintis parašyti istorinį meilės romaną sukiojosi aplink mane jau seniai – kaip katė, prašanti pieno, kartais meiliai trindavosi ir murkdavo, kartais aikštingai drėkstelėdavo nagais. Ir buvo labai atkakli, todėl vieną kartą pasiryžau. Nors mano pagrindinis dėmesys buvo skirtas meilės istorijai, tačiau taip pat teko nemažai pasidomėti lietuvių istorija bei mitologija. Istoriniai (aš juos vadinu kostiuminiais) meilės romanai yra be galo mėgstami viso pasaulio skaitytojų, todėl man norėjosi, kad atsirastų ir toks, kurio veiksmas vyksta šlovingoje lietuviškoje senovėje, kai dar giriose ir vandenyse gyveno deivės ir dievai, o ragana buvo ypatingų galių ir nepaprasto grožio moteris. Moteris, kuriai atsispirti negalėjo net kiečiausia širdis.“
Lavisa Spell