Daugumai žmonių mes egzistuojame tik knygoje – mano nuotaka ir aš. Praėjusius trisdešimt penkerius metus, apimtas bejėgiško šleikštulio, turėjau stebėti, kaip mūsų tikrieji gyvenimai skęsta apokrifinių pasakojimų, melagingų liudijimų, paskalų, pramanų ir mitų purvo sraute, kaip mūsų tikrosios, įvairiabriaunės asmenybės buvo keičiamos klišiniais personažais, įspraustais į paprastas formas, pagal trafaretą išpjautas sensacijų ištroškusiai skaitytojų miniai.
Ji visuomet buvo trapi šventoji, aš – žiaurus išdavikas.
Aš tylėjau.
Iki šiol.

Naujausias olandų rašytojos Connie Palmen romanas „Tavo istorija, mano istorija“ (2015) – tai biografinis pasakojimas apie poetų Sylvios Plath ir Tedo Hugheso, XX amžiaus antrosios pusės anglakalbės poezijos atnaujintojų, bendrą gyvenimą. 1956 m. amerikietei Sylviai atvykus studijuoti į Kembridžą ir ten sutikus Tedą, prasidėjo aistringa meilės istorija, kuri po septynerių metų tragiškai baigėsi Sylvios savižudybe. Po žmonos mirties Tedas Hughesas rūpinosi jos kūrybiniu palikimu, niekaip nereagavo į pasipylusius kaltinimus dėl Sylvios mirties ir atsisakydavo bendradarbiauti su biografais. Tačiau prieš pat mirtį jis publikavo kelis dešimtmečius rašytus eilėraščius (Birthday Letters, 1998), kuriuose poetine forma apmąstė gyvenimą su Sylvia. Šis eilėraščių rinkinys įkvėpė Connie Palmen suteikti balsą visą gyvenimą pratylėjusiam Hughesui.

„Tavo istorija, mano istorija“ – romanas apie beatodairišką meilę ir dviejų talentų bendrystę, negalėjimą atsiskleisti vienam šalia kito bei savojo poetinio balso paieškas. Tai ir intelektualus, dramatiškas svarstymas apie literatūros prigimtį bei grėsmes, keliamas dažnai kūrėjų taip trokštamo pripažinimo.