Manau, kad vargu ar yra kas baisiau nei žinojimas, iš kur tu esi, bet nebegalėjimas ten būti.

SAŠA STANIŠIĆ (Saša Stanišičius, g. 1978 m.) – buvusioje Jugoslavijoje (dabar Bosnija ir Hercegovina) gimęs rašytojas, įsiliepsnojus karui Bosnijoje, su šeima pasitraukė į Vokietiją ir šiuo metu gyvena Hamburge. S. Stanišićius baigė vokiečių filologijos ir slavistikos studijas, netrukus ėmė publikuoti savo poeziją ir prozą. Vokietijoje išgarsėjo kaip vienas svarbiausių šiuolaikinių balsų, kalbančių apie karo pabėgėlių patirtis. Lietuvių kalba 2009 m. pasirodė debiutinis autoriaus romanas „Kaip kareivis gramofoną taisė“.  Šiemet skaitytojams pristatomas dar vienas – „Ten, iš kur esi“, už kurį 2019 m. rašytojas buvo apdovanotas prestižine Vokietijos knygos premija.

1992 m. rugpjūtį keturiolikmetis berniukas su motina pabėga iš karo draskomos Jugoslavijos į Vokietiją. Po pusės metų atvyksta ir berniuko tėvas, teturėdamas rudą lagaminą, įsitaisytą nemigą ir randą šlaunies viršuje. Prieš jų akis – Heidelbergas, išsigelbėjimas ir naujų iššūkių pradžia.

Romane „Ten, iš kur esi“ S. Stanišićius svarsto itin opius nūdienos klausimus: ką žmogui reiškia jo kilmės vieta ir ką jis jaučia, kai nebenori ar nebegali joje gyventi? Kaip susidoroti su kalte pabėgus iš karo zonos? Ir ar mūsų kilmės istorija padiktuojama susiklosčiusių aplinkybių, ar veikiau kuriama mūsų pačių?

Pasakotojo mėginimus rekonstruoti savo kilmę lydi jo pokalbiai su demencija sergančia močiute, kuri praranda prisiminimus, kol anūkas stengiasi atkurti savuosius. Vokietijos kraštovaizdyje atmintis prikelia gimtojo Višegrado vaizdus: protėvių garbintus slibinus, skaudžią praeitį plukdančios Drinos mistiką, iš pupelių ateitį buriančią senutę ir tėvus, kurie šoko po sodo vyšnia karo išvakarėse. „Ten, iš kur esi“ – jaudinanti vienos šeimos šaknų istorija ir jos perrašymas atsidūrus naujoje kultūroje.

„Saša Stanišić – poetas ir revoliucionierius, atradęs tikruosius savo namus kalboje.“ – Rolling Stone.