Tėviškė - gražus ir malonus širdžiai žodis. Ji per amžius buvo ir bus tarsi šventa vieta. Nepamirštama niekada - Šventa Vieta.

Tėviškės niekas man čia nepakeis...
Koks mielas man šitas kampelis.
Vijoklių ir palmių seniai nebėra,
Tik ošia svyruoklis berželis.

Pagal šios dainos žodžius tikrai nerasi niekur malonesnio krašto, kaip ta vieta kur auga prisiminimai. Prisiminus savo tėviškę kaime norėjosi kažką gražaus, malonaus parašyti. Nesvarbu, kur ji yra ir kieno ji bebūtų. Ši tema, aš manau, yra be galo aktuali ir miela mums visiems. Ji ne vienam sujaudins širdį ir privers vėl ir vėl prisiminti išėjusius amžinybėn artimuosius. Visuomet aplankius tą mielą vietą, kur augai, kur buvo tavo visa didelė ar maža šeima, suvirpa kūnas, o neretai nurieda skruostu sūri ašara. Tai yra labai žmogiška. Neįmanoma iš ten išeiti ar išvažiuoti nepagalvojus, kad ir tavo vaikai, anūkai taip pat gerbs ir mylės tą vietą, kur tu gyvenai ir auginai juos. Argi ne tas pats žodis iš didžiosios raidės „Tėviškė“.

Per tiek daug metų gyvenant šalia jūsų, mano galvoje susikaupė daug įdomių atsitikimų. Visose savo knygose daug aprašau iš savo gyvenimo, bei draugų ir pažįstamų prisiminimus. Gyvenimas pats kuria pačias įdomiausias istorijas, iš kurių galima pasijuokti ar susigraudinti. Gyvenimas mus verčia kuo daugiau apie jį kalbėti ir rašyti. Tegul visa tai palieka ateinančioms kartoms. Šioje knygoje rašau apie vieną labai seną kaimą, apie jo žmones, apie ten gyvenančias šeimas, kurios patyrė labai skaudžius išgyvenimus. Manau bus gera pasidžiaugti ar nusijuokti. Koks romanas gali būti ne nuotykių ar be meilės. Knygoje norėjau pavaizduoti kokia brangi mums visiems yra gyvenimo dalis - Tėviškė. Rašiau apie vieną kaimą, apie jo rūpesčius ir vargus, o vėliau labai gerų žmonių dėka tą seną kaimą prikeltą naujam gyvenimui. Mano aprašytas kaimas yra labai gražioje kalvotoje vietovėje. Šalia jo tyvuliuoja gražus ežeras, iš kurio galima patekti prie dar keleto nedidelių ežerėlių, o po to prie sraunios upės. Aplink ežerą dideli miškų masyvai, čia dirvožemis smėlėtas, karaliauja pušynai. Pušyno pašonėje ant ežero kranto nedidelėje pirkelėje gyveno kelios žvejų kartos.