Išleidusi Rolando Rastausko, arba RoRa, esė trilogiją, „Apostrofa“ dažnai buvo raginama tai pakartoti unikalųjį „Kitą pasaulį“, tai sudaryti geriausiųjų esė rinktinę. Šito darbo ėmėsi pats autorius, ne tik kruopščiai peržiūrėdamas savo aukso fondą, bet ir ieškodamas ašies, ant kurios būtų galima verti vienijančios temos persmelktus tekstus. Taip gimė kelionių ir klajonių knyga „Verkianti bronza“ (ne, tai ne apie Olimpinių žaidynių apdovanojimą!), kurioje įvairiais būdais atspindėta ir apmąstyta turbūt dažnam į civilizuoto pasaulio „apytaką“ po ilgų gyvenimo už geležinės uždangos metų sugrįžtančio keliautojo-bastūno-turisto triada.

Autorius ne tik iš naujo perskaitė ir kai kur išplėtojo tai, kas ilgainiui virto grynaisiais memuarais, savotišku „saviugdos romanu“, bet ir parašė lakoniškus komentarus.

„Jei „menas tampa gyvenimu tik įsikišus policijai“, tai kelionės malonumą kartais gali pajusti tik įsikišus Rastauskui. Kaip pavasarį sėklas pažadina šiluma, taip prišnerkštas ar liuksusinis automobilis, keltas, vagonas, lėktuvas ir patikimiausia transporto priemonė — atmintis — treniruoja šito autoriaus fantaziją ir pojūčius kitai „lygai“. O gal — kitai ligai, kaip pažiūrėsi... Apsikrėtęs skaitytojas ima matyti, užuosti ir skanauti pasakotojo erdvėlaikio meniu ir lieka su reta diagnoze — KITO kelionėje patirta SAVO ekstaze.
Lygiomis teisėmis su pasaulinės kultūros artefaktais autoriaus kelionmaišyje gyvena ir praeiviai, eilėraščių nuotrupos, įspūdžių ir promilių kokteiliai, sapnai, panašūs į tikrovę, ir tikrovė, panaši į sapną.
Tikėtina, kad pagrindinis atradimas skaitant „Verkiančią bronzą“ bus paties autoriaus tiesa, atrasta Londone: pasaulis iš tikrųjų daug didesnis ir įvairesnis, nei tikėjaisi. Taip pat tikėtina, kad jei būsite skaitę šią knygą, atvykę į „subjektyviai tiksliai“ pajustas vietas — Niujorką ir Berlyną, Maskvą ir Minską (dabar jau — vargiai), Stokholmą ir Veneciją, sėdėdami kavinėse, vaikštinėdami kapinėse, parkuose, gatvėmis — viską aplink matysite ir šios knygos autoriaus akimis. Stoties laikrodis nebus tik laikrodis. Jo ciferblatas bus susapnuotas Dalí. Važiuosite geležinkelio gysločiu. Apšnerkštas šaligatvis taps pakilimo taku. O pravažiuojančio — tekste! — motociklo žibintas jus nušvies kaip pagrindinį pasirinktą taikinį.“
Giedra Radvilavičiūtė

IŠTRAUKA

„<...> Keliautoją gena ne smalsumas ir ne snobizmas, o atsivėrusi dykuma. Dykuma, kuri dabar visados su tavimi, bičiuli. Štai nuo tos vidinės dykumos ir bėgama į tikrąsias. Niekada nepamiršiu vienos Maxo Frischo „Dienoraščių“ frazės, sukrėtusios mane paauglystėje: keliaujama tam, kad sutiktumei žmones, kurie nemano pažįstą tave kiaurai. Štai dėl ko vaikai bėga iš namų — nuo tėvų jiems nukaltų „pažinimo“ grandinių! Nuo žudančio gimdytojų (vėliau mokytojų, bendradarbių, viršininkų) atsainumo, atmetančio bet kokią nuoširdaus dialogo galimybę. Vaikai bėga „teisingai“ — neskaičiuodami! Juos atranda nežinia kaip atsidūrusius nežinia kur. Tasai aklas dūris jau išpranašauja vaike tūnantį klajūną — toks nesustos. Tokio lengvai nepapirksi tėviškų ar patriotiškų banalybių rinkiniu. Tokiam tėvynė bus visas žemės rutulys ir netgi dar kažkas daugiau. Tokio nepririš jokia korporacija. Toks neis mirti už gražius žodžius. Toks paprasčiausiai eis. Eis ir eis. Kol nekris ant molinių aslos grindų kur nors Maroke. Taip ir nepasiurbčiojęs arbatos Sacharoje. Nusėstas musių. Visas.<...>“