Paralelinių istorijų romane „Vivat regina!“ sugretinami dviejų moterų, politinių figūrų – Kipro, Jeruzalės ir Armėnijos karalienės Kotrynos Kornaro (Caterina Cornaro; 1454–1510) ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės (~1522–1551) – gyvenimai brėkštant Europos Renesansui. Pasirinkti tokią romano formą paskatino graikų filosofo Plutarcho rašytos paralelinės biografijos. Gretinimas padeda išryškinti esmines epochos idėjas, o literatūrinės paralelės parodo tai, ką nutyli faktai, leidžia palyginti tautų ir šalių gyvenimą ne pagal istorijos įvykius, o pagal išpažįstamas vertybes. Vidur vertybių skalės šiame romane – žmogus, moteris, jos mažareikšmis vaidmuo politikoje ir su tuo susijusi asmeninė drama. Per dviejų karalienių gyvenimus atsiskleidžia dviejų Europos pakraščių valstybių likimas. Šių istorinių paralelių liudininku romane tampa tiek su Kipro, tiek su Krokuvos ir Vilniaus dvarais susijęs mokytojas graikas Chrizostomas. Barbora ir jos laikų Lietuva parodoma renesansinės Pietų Europos subrandinto intelektualo žvilgsniu.

Romane „Vivat regina!“ minimi tikri istoriniai faktai ir vardai, tačiau sąsajos tarp jų ir dialogai – autorės išmonė.

Dalia Staponkutė (g. 1964 Šiauliuose) – rašytoja, vertėja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė, jau tris su puse dešimtmečio gyvenanti tarp Lietuvos ir Kipro. Sėkmingai debiutavo esė rinkiniu „Lietumi prieš saulę“ (2007). Jos esė romaną „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ (2014) literatūrologai apdovanojo LLTI premija, skaitytojai išrinko Metų knyga, jis išverstas į keturias kalbas. Ankstesnių knygų temos – meilė, kelionės, nostalgija, motinystė, dvikalbystė – persmelkia ir šią, trečiąją, knygą.

„Paralelinių biografijų žanrą išrado I–II a. graikų filosofas moralistas Plutarchas. Graikai buvo įpratę visas kitas tautas laikyti barbarais, o tuo metu jie patys pateko iš aukšto į juos žiūrinčių romėnų valdžion. Plutarchas literatūriškai sutaikė abi didžiąsias Antikos tautas biografijų diadose, kur viena biografija skirta iškiliam graikui, o kita – garsiam romėnui. Naujoje Dalios Staponkutės knygoje Barboros Radvilaitės gyvenimo istorija ne tik plutarchiškai sugretinama, bet ir menine išmone susiejama su Kipro (oficialiai – Kipro, Jeruzalės ir Armėnijos) karalienės Kotrynos Kornaro likimu. Kitaip nei Plutarchas, Staponkutė rašo ne paralelines biografijas (tai istorijos žanras, kuriam galioja „fakto tiesos“ suvaržymai), bet modernų istorinį romaną.“
Prof. Zenonas Norkus, filosofas

„Šiame paralelinių istorijų romane išmoningai konstruojama XV–XVI a. Europos ir Lietuvos panorama: nuo kasdienio gyvenimo valdovų dvaruose detalių iki Vilniaus miesto ir Lietuvos girių vaizdų. Lietuvos kitoniškumą ir vos pastebimus jos renesansinės kultūros ypatumus pabrėžia istoriją pasakojantis graikas, karalienės Bonos metraštininkas Chrizostomas. Šiame kontekste rutuliojasi ir tokių romano veikėjų kaip Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto ir jaunųjų Radvilų linijos: autorė nepabūgo išryškinti valdovo ir valdinės meilės esmės. Romano skaitytojui klausti, kodėl Augustas taip mylėjo Barborą, nebereikia.“
Prof. Raimonda Ragauskienė, istorikė

IŠTRAUKOS

I dalis. KOTRYNA

<...> „Kipras gynė ir gelbėjo mane vidur audringos jūros, o jūs, brangūs Venecijos patricijai, draskote mane į gabalus ramiam gimto šaltinio vandeny“, – tarsi pavargusios Atėnės statula sėdėdama prieš dailininko Džentilės Belinio molbertą, Kotryna verpė nerimstančių minčių voratinklį. Pasidabruotos prisiminimų gondolos plukdė – lyg liūdni vorės Arachnės laiškai – neišsipildžiusią aistrą Kipro karūnai. „Vivat regina Cypri! – ataidėjo Kotrynai prisiminimas. – Taigi... Dabar esu panaši į seną, išsipūtusią vorę Arachnę, kuri išaudė rytietiškų spalvų juostą ir liko joje kaboti amžinai – perverta auksinių sultono adatų, išdabinta brangiais perlų vėriniais, pritinkančiais net deivei Afroditei. Tačiau kam deivei perlų švytėjimas – juk ji ir pati švyti, nes žmonės ja tiki? Ir kam ta perlo ašara vorės pasmakrėje, kai nieko nebeįmanoma sugrąžinti? Negi tam, kad pajutęs jos karštį Asolo pilyje, mano tremties šaltyje, Pjetras Bembas suvertų man perlus iš eilių?“ Ir ji pusbalsiu padeklamavo Bembo eilėraščio Lycda fragmentą. <...>

II dalis. BARBORA

<...> Rudasis žinojo, kad pusbrolis ėmė vengti Barboros po vienos vaikystėje nutikusios istorijos. Kartą išvirusi močiutės žolių arbatos, Barbora užmigdė pusbrolį, pirma jį įtikinusi, kad jie kartu nukeliaus į dangų, į angelų pasaulį pasiskinti žvaigždžių. Esą ten, prisirinkę krepšį šviesulių, jie galės išpuošti kambario lubas taip, kad bus šviesu ir šilta amžinai. Tačiau nutiko taip, kad „į dangų nuskrido“ tik Juodasis, o gudruolė Barbora liko tvirtai sėdėti priešais jį ant suolelio. Kai pusbrolis užmigo, išrengė jį ir su dideliu smalsumu tyrinėjo, „kuo skiriasi berniukas nuo mergaitės“. Netikėtai nubudęs pusbrolis suprato, kad mažoji ragana jį apgavo. Svarbiausia – pamatė jį nuogą: jo liesas kojas, kaulėtą dubenį ir didelį kaip pupa apgamą ant pilvo. Nuo to karto Juodasis iš gėdos ir apmaudo niekad nenorėjo likti akistatoje su Barbora. Tačiau nebūna to blogo, kas neišeitų į gera, – įkvėptas mažosios raganos, Radvila Juodasis pats susidomėjo raganavimu. Rinkdavo žoles, skaitydavo žvaigždžių derinius danguje ir svarbiausius didikų sandorius rengdavo pagal Mėnulio fazes, tarsi būtų paskraidęs su Barboros angelais ir sužinojęs jų amžinybės paslaptį... <...>