Nyderlandų rašytojos Carry Slee knyga „Atsiprašau“ pasakoja jautrią ir skaudžią patyčių mokykloje istoriją. Pagal knygą sukurtas filmas daugelyje mokyklų rodomas kaip metodinė medžiaga kalbant apie patyčių žalą.

Jochemas yra nuolatinis patyčių taikinys, ir visi mokykloje tai žino. Jis mokosi septintoje klasėje. Toje pačioje klasėje mokosi ir trys berniukai, kurie nuolat prie jo kabinėjasi. O visi kiti... tiesiog nieko nedaro. Vieni turi savų reikalų, kiti pernelyg stengiasi išlikti neutralūs, kad patys netaptų tokiais, iš kurių šaipomasi. Daugelis mano, kad Jochemas pats prisiprašo tokio elgesio, be to, visiškai nekovoja už save. Jochemo tėvai taip pat jaučia, kad kažkas negerai, bet nežino, kaip jam padėti.

Jochemas jau pakeitė kelias mokyklas dėl to, kad visur iš jo tyčiojamasi, jis neturi draugų, na, gal tik vieną – valkataujantį šunį Simbadą, kurį jis surado.

Knygos pagrindinis veikėjas ir pasakotojas Davidas kartais bando ginti Jochemą, tačiau niekada nedrįsta iš tiesų stoti prieš besityčiojančius klasiokus. Mokytojai taip pat nesikiša. O patyčios kasdien darosi vis žiauresnės. Davidas pažada Jochemui padėti, tačiau atėjus laikui jį išduoda. Kai vieną vakarą Jochemas negrįžta namo, Davidas supranta, ko napadarė, ir jaučiasi dėl visko kaltas. Ar dar galima išgelbėti Jochemą, ar jau per vėlu?

Carry Slee sukurta istorija „Atsiprašau“ išskirtinė jau tuo, kad patyčias patiriantis vaikas nėra pagrindinis knygos herojus. Dėmesys čia skiriamas klasės draugams, mokytojams, kurie nieko nedaro, nors viską mato. Ką jie galvoja? Ko laukia? Kodėl nesiryžta padėti skriaudžiamam vaikui? Autorė sukūrė nuostabų pasakojimą paaugliams su tikroviškais ir pažįstamais veikėjais. Be to, ji išvengė pamokslavimo. Knygos „Atsiprašau“ istorija yra tokia stipri ir tikra, kad paveikia ir priverčia susimąstyti be jokių papildomų pamokymų.

Carry Slee (Carolina Sophia Slee, g. 1949 m.) yra olandų vaikų ir paauglių rašytoja, taip pat rašo knygas ir suaugusiems. Jos knygose dažnai kalbama apie paauglius, turinčius problemų ar vaikus, keliančius juokingus, tačiau svarbius klausimus. Pirmosioms jos knygoms daug medžiagos ir įkvėpimo suteikė dukterys. Pirmoji jos istorija buvo išspausdinta vaikų žurnale 1988 metais, o po metų autorė išleido pirmąją knygą. Nemažai jos istorijų buvo ekranizuotos.

Iš olandų kalbos vertė Jolita Urnikytė